Šioks toks atsiprašymas. Jis tik tiek pajėgė.
– Vadinasi, monsieur4, jūs mane paleisite?
Kristas nusuko žvilgsnį į langą ir troško rasti jėgų ją tučtuojau paleisti, kol pajėgė tramdyti geismą. Bet negalėjo to padaryti dabar, nes apačioje dar virė linksmybės, o per daug išgėrę vyrai visada pavojingi.
Viliokė. Sirena. Putlios jos lūpos ir po šilta antklode pūpsančios krūtys nedavė ramybės. Kristas geidė jos, todėl jo balsas suskambo šiurkštokai:
– Kur tavo drabužiai?
– Apačioje. Išgėriau… Daugiau nei vieną kartą.
– Ar tu atėjai su kitomis prostitutées?
Ji palinksėjo.
– O papuošalas?
– Kažkada mano tetai jį padovanojo anglas, kurį ji aptarnavo. Šis blizgutis buvo ne jos skonio! O man patiko forma, todėl ji pasakė, kad jei ateisiu kartu šiąnakt ir pasistengsiu būti klusni, jį gausiu…
– Tavo teta – viena iš tų apačioje?
Kai ji pritariamai linktelėjo, Kristas taip tvirtai sugniaužė delne medalioną su herbo atvaizdu, kad net pajuto skausmą. Ar įmanomas toks sutapimas? Jam visą gyvenimą melavo, todėl vargu ar tai atsitiktinumas. Gal gali priversti ją pasakyti, ką žino, dabar, kai prablaivėjo? Visas jo gyvenimas – vieni įtarinėjimai, todėl Kristui net širdis suspurdėjo pagalvojus, ką galėjo nuspėti Bero, žiūrėdamas į herbo simbolius?
Kalbėk, kalbėk, – mintyse ragino save Eleonora, jausdama, kad priverstinai išgerto alkoholio svaigulį keičia didėjantis noras išsigelbėti. Kristo žvilgsnis darėsi vis labiau nenuspėjamas, mąslus. Tokiomis aplinkybėmis geriausia apsimesti paprasta šliundra, kuri viską padarys dėl pinigų, nesvarbu, pirmas tai kartas ar šimtasis.
– Netikiu nė vienu tavo žodžiu. Dirbi Bero?
– Bero?
– Iš Paryžiaus policijos. Tai jis tave atsiuntė man.
– Jo nepažįstu. Atėjau čia su teta ir…
Jis užtildė Eleonorą vienu rankos mostu.
– Meluojate, mademoiselle5, ir, neabejokit, sužinosiu, kodėl.
Pasipiktinusi Eleonora nusijuokė, žiojosi atsikirsti, bet neištarė nė žodžio, nes matė, kad jo nedomina jos kalbos, o vyro pastumta kėdė šaižiai nuslydo parketu, kai jis pakilęs nuėjo prie lango.
– Gal nori prisidėti prie likusių apačioje ir toliau imtis savo amato? Neabejoju, kad galėtum dar keletą kartų palinksminti ir tą, kuris tave čia atvedė. Regis, jis to tik ir laukė.
Šį kartą Eleonorą sukaustė siaubinga baimė.
– O, aš mieliau likčiau pas jus, monsieur.
Kristas šypsojosi, bet linksmumo jo veide nebuvo matyti.
– Būk atsargesnė, ma chérie6, ir neskubėk reikšti pageidavimų, nes šio žaidimo dalyviai vargu ar suteiktų tau pasirinkimo galimybę.
Eleonora buvo priglaudusi delnus prie karšto pilvo ir dabar sugniaužė kumščius. Tu irgi nesuteikei man tokios galimybės, – priekaištavo ji jam mintyse ir vos neištarė šių žodžių. Ji galėjo išsiduoti, kokią gėdą jaučia, bet susitvardė, nes nugalėjo sveikas protas.
Ji sužlugdyta.
Eleonora tai išskaitė ženkluose ant savo krauju suteptos paklodės, stojusi tyla tik didino skausmą ir bėda atrodė vis didesnė. Ji pažvelgė į stiklinę, kurią jis pakėlė ir nė lašo nenugėręs vėl pastatė, – stiklinę puošė ornamentas su laivo atvaizdu.
Isobelė buvo ją įspėjusi apie tokių vyrų nesivaldymą, kai Eleonora pirmą kartą atvyko į Paryžių, bet draugės rūpestis nepadėjo, nes spaudė svarbus reikalas. Senelis liepė Eleonorai žūtbūt atiduoti laišką vienam žmogui.
– Kaviljono grafui Žirodono rūmuose. Tik jam ir niekam kitam, Leine, – nesiliovė kartojęs, kol mirtis jo neįveikė. – Tik jam. Prisiek, kad padarysi, ko prašau, nes jis geras ir patikimas žmogus, todėl reikia, kad žinotų tiesą.
Kokia ji naivuolė, kad manė galinti paprasčiausiai išdygti prie Žirodono rūmų durų, reikalauti būti priimta šeimininko, tikėtis pagarbos ir kad bus laikomasi etiketo – to, ko galėtų laukti iš aukštuomenės Anglijoje. Eleonoros suknelė buvo šiek tiek neskoninga, bet perukas, kurį įsigijo prieš išvykdama iš Londono, – prabangus. Tikriausiai pamačiusi kai kurias Paryžiaus moteris, ryškiaspalvius jų apdarus ir pakeltas krūtines Eleonora klydo manydama, jog taip rengtis įprasta visoms.
Triukšmadariai apačioje neužtruko nė valandos ir prigirdė ją brendžiu, kol stovėdama laukė ir stengėsi nuslėpti nervingumą.
O dieve, jei tik grafas būtų atėjęs anksčiau, būtų įteikusi jai patikėtą laišką tiesiai į rankas, nedelsdama išvykusi ir pareigingai išpildžiusi paskutinį mylimo senelio norą. O kas bus dabar? Po visko, kas įvyko, ji nedrįso daryti nieko, kas didintų jo įtarumą, nes jei tik jis sužinos jos vardą…
– Iš kur tu?
Jo žodžiai išdavė nepasitikėjimą ir atsargumą, kuriais apsiginkluoja žmonės, įpratę prie išdavysčių. Kai šeimininkas uždėjo delną sau ant šlaunies, Eleonoros žvilgsnis užkliuvo už dešinės jo rankos be mažojo piršto.
– Kalbi angliškai? – jis perėjo prie anglų kalbos ir kalbėjo su grynu aukštuomenės akcentu. Eleonora įsitempė, padėtis darėsi vis paslaptingesnė. Kas jis? Kodėl klausinėja tokių dalykų? Ji nurijo seiles, tada prabilo.
– Pardon, monsieur7, nesuprantu, ką sakote, – kiek galėdama stengėsi mėgdžioti Bornhavene girdėtą tarseną, kuria kalbėjo viena iš pietų kilusi tarnaitė, nes švelnų Provanso dialektą nesunku atkartoti. Kristas nuleido pečius.
– Prancūzijos pietus ir Paryžių skiria gerokas atstumas, ma petite8. Jei tau reikia pinigų ten parvykti… – jis be vargo grįžo prie prancūzų kalbos.
Eleonora papurtė galvą. Duodami pinigai visada įpareigoja, o ji neturi nieko, išskyrus kūną, kad galėtų atsimokėti, todėl reikia būti atsargiai. Tačiau Kristas klaidingai ją suprato.
– Na, jei trūks plyš nori likti Paryžiuje, galbūt mudu galime susitarti. – Kristo akys tiesiog degė.
Eleonora prigludo prie lovos ir stebėjo, kaip jis artėja.
– Susitarti?
– Tu ne tokia… kaip visos šliundros. Galėčiau tau pasiūlyt kai ką geresnio už gatvę.
– Geresnio?
Kristas pratrūko juoku, brėkštančioje aušroje subolavo jo dantys, ir tą akimirką Eleonora pajuto, kaip ją traukia akivaizdus laukinis grožis, išdidus žvilgsnis, santūrumas ir galia. Jis nepaprastas vyras. Tačiau Eleonorą labiau sudomino kitkas. Ji pagalvojo, kad atsargus šaltumas iš tiesų slepia liūdesį.
Kristas sustojo prie Eleonoros ir nykščiu švelniai paglostė jai skruostą. Ji pajuto jo pasitikėjimą savimi, ir širdis ėmė plakti dar smarkiau.
– Bet jei mademoiselle pageidauja, kad liaučiausi, tegu pasako.
Jis būtų paisęs jos noro. Garbingumas kartais nematomas plika akimi, pamanė Eleonora, išvydusi mąslų tamsių akių žvilgsnį, kol galvojo, ką atsakyti.
Derėtų