– Kai ko nepaminėjote, generole, – tarstelėjo Vilė. – Girdėjau, dar buvo keleivis…
– Ak. Taip, – net nekrūptelėjęs atsakė Kistneris. – Pamiršau.
– Kas jis buvo?
Kistneris gūžtelėjo pečiais.
– Laosietis. Jo vardas nesvarbus.
– Ar jis dirbo Slaptajai tarnybai?
– Ši informacija, panele Meitlend, įslaptinta. – Generolas nusisuko, leisdamas suprasti, kad klau sinėdama apie laosietį Vilė peržengė ribą. – Kai lėktuvas nukrito, – pratęsė jis, – pradėjome paiešką. Tačiau mus nuožmiai apšaudė nuo žemės. Buvo akivaizdu – jei kas ir išgyveno, pateko į priešų rankas.
– Taigi palikote juos.
– Kam be tikslo aukoti gyvybes, panele Meitlend. Štai kuo būtų virtusi gelbėjimo operacija – beprasmiškai prarastomis gyvybėmis. Gyvų vyrų siuntimu gelbėti mirusiųjų.
Taip, Vilė suprato jį. Kistneris – karo taktikas, nepasiduodantis sentimentams. Net ir dabar sėdėjo tiesiai it mietą prarijęs ir ramiai stebėjo žaliuojančias kalvas aplink savo vilą, tarsi nuolat tikėdamasis pamatyti kokį priešą.
– Taip ir nenustatėme, kur nukrito lėktuvas, – pratęsė generolas. – Tačiau tose džiunglėse bet kas galėtų pranykti. Slėnius dengia migla, medžiai tankiai suaugę, žemės dažnai nė spindulėlis nepasiekia. Tačiau gana greitai jūs ir pati tuo įsitikinsite. Kada išvykstate į Saigoną?
– Rytojaus rytą.
– Vietnamiečiai sutiko aptarti šį reikalą?
– Aš neužsiminiau apie tikrąją atvykimo priežastį – bijojau negauti vizos.
– Protingas sprendimas. Prieštaravimais vietiniai nesižavi. Ką gi vis dėlto jiems pasakėte?
– Kad esu paprasta turistė. – Vilė papurtė galvą ir susijuokė. – Išsirengiau į prabangią individualią kelionę, aplankysiu šešis miestus per porą savaičių.
– Štai taip ir dera elgtis Azijoje. Nekelti ginčytinų klausimų, o juos apeiti. – Dirstelėjęs į laikrodį Kistneris leido suprasti, kad pokalbis baigtas. Abu atsistojo. Spausdama generolui ranką Vilė pajuto, kaip šis paskutinį kartą vertinamai ją nužvelgė. Rankos paspaudimas buvo skubus ir dalykiškas – to ji ir tikėjosi iš seno kariškio.
– Sėkmės, panele Meitlend, – linktelėdamas tarė generolas. – Tikiuosi, rasite, ko ieškote.
Nusigręžęs Kistneris pažvelgė į kalnus. Tada Vilė pirmąsyk pastebėjo prakaito lašelius, tarsi deimantus blizgančius ant jo kaktos.
Generolas Kistneris stebėjo, kaip lydima tarno moteris grįžta prie namo. Jautėsi nesmagiai. Pernelyg aiškiai prisiminė Laukinį Bilą Meitlendą, o duktė buvo labai į jį panaši. Kils rūpesčių. Priėjęs prie kavos staliuko paskambino sidabriniu varpeliu. Skambesys perskrodė erdvią verandą, ir po kelių akimirkų pasirodė Kistnerio sekretorius.
– Ar atvyko ponas Barnardas? – paklausė Kistneris.
– Laukia jau pusvalandį, – atsakė sekretorius.
– O panelės Meitlend vairuotojas?
– Išsiunčiau jį, kaip ir liepėte.
– Puiku, – linktelėjo Kistneris, – puiku.
– Ar palydėti poną Barnardą pas jus?
– Ne. Pranešk, kad atšaukiu visus susitikimus. Rytoj taip pat.
Sekretorius susiraukė.
– Jį tai suerzins.
– Taip, tikiu, – atrėžė Kistneris ir nusisukęs patraukė į kabinetą. – Bet tai jau jo rūpestis.
Tailandietis tarnas su krakmolytu baltu švarku palydėjo Vilę aidinčiu, katedrą primenančiu prieškambariu į priimamąjį. Stabtelėjęs jis mandagiai pasidomėjo:
– Norėtumėte, kad iškviesčiau taksi?
– Ne, dėkui. Mano vairuotojas parveš mane namo.
Tarnas atrodė sutrikęs.
– Juk jūsų vairuotojas prieš kurį laiką išvyko.
– Tai neįmanoma! – pasipiktinusi Vilė žvilgtelėjo pro langą. – Jis turėjo palaukti, kol…
– Galbūt jis pastatė automobilį medžių paunksnėje, aš tuoj patikrinsiu.
Pro įstiklintas duris Vilė stebėjo, kaip tarnas grakščiai leidžiasi laiptais iki kelio. Dvaras buvo didžiulis ir tankiai apsodintas, tokiose džiunglėse nesunkiai galėjo pasislėpti net automobilis. Už įvažiuojamojo keliuko sodininkas karpė jazminų gyvatvorę. Tvarkingai nubarstytas žvyru takelis sukosi nuo pievelės per medžių šešėlių temdomą sodą su gėlėmis ir akmeniniais suoliukais. Tolumoje mėlynavo virš Bankoko tvyranti pasakiška migla.
Staiga Vilė išgirdo kostelint vyriškį. Apsisukusi pastebėjo tolimesniame priimamojo kampe stoviniuojantį vyrą. Šis kilstelėjo galvą, taip atsainiai pasisveikindamas. Vilei krito į akis kreiva jo šypsena ir neklusni rudų plaukų garbana, krintanti ant įdegusios kaktos. Vyras vėl nusisuko ir įsmeigė žvilgsnį į senovinius sienų apmušalus.
Keista. Nepanašu, kad tokį vyruką galėtų dominti kandžių sukapoti siuviniai. Ant žalsvai rusvų marškinių nugaros juodavo prakaito dėmė, rankovės buvo nerūpestingai atraitotos iki alkūnių. Kelnės atrodė taip, lyg būtų su jomis miegojęs visą savaitę. Šalia ant grindų stovėjo portfelis su JAV kariuomenės ID laboratorijos ženkleliu, tačiau vyras Vilei neatrodė panašus į kariškį. Jo laikysenoje nebuvo nė lašo disciplinos. Regis, jam labiau tiko veltėdžiauti bare, o ne lūkuriuoti marmuru grįstame generolo Kistnerio priimamajame.
– Panele Meitlend?
Sugrįžęs tarnas apgailestaudamas papurtė galvą.
– Turbūt įvyko nesusipratimas. Sodininkas teigia, kad jūsų vairuotojas grįžo į miestą.
– Ak, ne! – sutrikusi Vilė vėl pažiūrėjo pro langą. – Kaip man grįžti į Bankoką?
– Galbūt jus parvežtų generolo Kistnerio vairuotojas? Šiuo metu jis išvažiavo su užsakymu, tačiau greitai turėtų grįžti. Jei norite, galite kol kas pasivaikščioti sode.
– Gerai. Taip, manau, būtų neblogai.
Išdidžiai šypsodamasis tarnas atvėrė duris.
– Sodas labai žymus. Generolas Kistneris yra išauginęs garsią orchidėjų kolekciją. Rasite jas takelio gale, netoli karpių tvenkinio.
Išėjusi į garuojančią vėlyvos popietės kaitrą, Vilė ėmė žingsniuoti žvyro takeliu. Aplink buvo visiškai tyku, tik tolumoje ciksėjo sodininko žirklės. Ji pasuko link medžių guoto. Tačiau pusiau perėjusi pievą staiga sustojo ir grįžtelėjo į namą. Iš pradžių tematė nuo marmurinio fasado atsispindinčią saulę. Tada nukreipė žvilgsnį į paradines duris ir viename iš langų išvydo vyro siluetą. Gal tarnas?
Nusigręžusi Vilė nuėjo toliau. Tačiau kas žingsnį nemaloniai jautė – kažkas ją stebi.
Gajus Barnardas stovėjo prie įstiklintų durų ir stebėjo moterį, per pievą einančią link sodo. Žavėjosi saulės spindulių žaismu trumpai kirptuose medaus geltonumo plaukuose. Gajui taip pat patiko