Parduota nuotaka. Sandra Marton

sekėsi kelionė, mano sūnau?

      – Puikiai. Visą kelią dangus buvo giedras.

      – O kaip naujasis lėktuvas?

      – Puikus, tėve, – Khalilis stengėsi kalbėti ramiai.

      – Turbūt nekantrauji sužinoti, – pasakė sultonas, kilstelėjęs vešlius baltus antakius, – kodėl tave pakviečiau.

      Užteks tų žaidimų.

      – Taip, – tiesmukai tarė Khalilis. – Būtų tikrai įdomu.

      Du tarnai pristūmė vežimėlį, nukrautą sidabriniais raižytais indais. Trečias buvo pasirengęs įpilti arbatos ar kavos. Sultonas nusišluostė lūpas, nusviedė servetėlę ant stalo ir atsistojo.

      – Eikime, Khalili. Parodysiu, kokios šiemet gražios mano rožės.

      Kas čia dabar? Negi tėvas bijo, kad slapta nebūtų jų klausomasi? Khalilis atsistūmė kėdę ir priėjo prie tėvo. Juodu pasuko baltu ir rožiniu smulkintu marmuru nu piltu takeliu tiesiai į pasakiškus rūmų sodus. Ten, apsupti gėlių ir krūmokšnių, galėjo ramiai pasikalbėti, kad niekas negirdėtų. Sultonas atsisėdo ant kaldinto metalo suolelio, Khalilis prisėdo priešais ir laukė.

      – Neapsidžiaugei, kai paprašiau grįžti, – pasakė tėvas.

      – Buvau įpusėjęs svarbias derybas.

      Sultonas linktelėjo:

      – Bet vis tiek parvažiavai.

      – Tu mano tėvas ir mūsų šalies valdovas.