– Bet aš jį taip mylėjau… – Jos balsas buvo vos girdimas. – Mudu buvome seni pažįstami. Užaugome tame pačiame priemiestyje. Jis buvo mano draugas, kuriuo galėjau pasikliauti… – Staiga jos akys išsiplėtė nuo į galvą šovusios siaubingos minties. – O Dieve… – ji nurijo ašaras. – Kas vairavo? Nejau būčiau jį užmušusi? O Dieve, Dieve, gerasis Dieve…
Ir tada jis palietė ją. Priglaudė delną prie rankos, gulinčios ant lovos, visai kaip gydytojas prieš kurį laiką, tačiau šis prisilietimas nė iš tolo neprilygo šaltam profesionalaus mediko rankos spustelėjimui. Chavjero prisilietimas nudegino lyg deglas, karšta ugnimi visa jėga nutvilkė rankos odą iki pat smulkių kaulų.
– Ne, tu jo neužmušei, – kategoriškai pareiškė jis. – Vairavai ne tu. Prie vairo buvo jis. Važiavo pernelyg greitai.
Tai buvo šiokia tokia paguoda, nors ir slėgė mielo bičiulio netektis. Peteris miręs?.. Šie keli žodžiai sukosi mintyse ir Emilija niekaip negalėjo tuo patikėti. Gal ji sapnuoja? Gal tai tik siaubingas košmaras? Tikriausiai netrukus prabus ir pamatys gulinti mažame saulėtame savo kambarėlyje Noting Hile; juodu su Peteriu šiandien buvo numatę susitikti ir, kaip paprastai, aptarti vakaro programą prieš jai sėdant prie fortepijono.
Emilija pažvelgė į savo ranką, kurią Chavjeras Mélendesas laikė prispaudęs delnu. Šis jo prisilietimas pažadino kažką, kas slypėjo giliai jos viduje. Kraujas priminė, ką smegenys buvo primiršusios. Ji pajuto venomis tekančio kraujo tvinksnius, pulsas padažnėjo vien nuo minties apie prisilietimą prie kitų kūno vietų. Ar jis yra lietęs ją ir kitaip? Na žinoma, kad yra, juk jie vedę…
Emilija šiek tiek pajudino galvą, bet suskaudo taip, tarsi kas į ją būtų supylęs dubenį akmenų. Sudejavusi laisvąja ranka palietė smilkinį, joje vienu metu grūmėsi sumaištis ir neviltis, sielvartas ir netikėjimas.
Chavjeras spustelėjo jai ranką – labai švelniai, bet ir šiame prisilietime galėjai justi slypint jėgą.
– Tau tai tikrai skaudus smūgis. Bet man irgi nebuvo lengva visa tai tau pasakyti.
Emilijai sumirksėjus iš akių pasipylė ašaros, išdžiūvusia gerkle ji vos ne vos nurijo didžiulį sielvarto gumulą. Tarsi supratęs jos mintį Chavjeras pripylė stiklą vandens ir pristūmė arčiau stalelį.
– Imk, – tarė tiesdamas jai stiklinę lyg mažai mergytei. – Išgerk ir iškart palengvės.
Emilija buvo įsitikinusi, kad jai niekas nebegali padėti. Argi gurkšnis vandens padės susigrąžinti prarastą senų laikų draugą? Ji nenorom nugėrė gurkšnelį ir atstūmė stiklinę.
– Niekaip negaliu suprasti… – Ji pažvelgė Chavjerui į juodas kaip degutas akis. – Ko man prireikė tame Londone, jei, kaip sakote, esu ištekėjusi ir su jumis gyvenu… Sevilijoje, juk taip sakėte, ar ne?
Jis trumpam nusuko akis ir pastatė stiklinę ant stalelio.
– Taip, Sevilijoje, – patvirtino jis. – Keli kilometrai už miesto. Ten aš… tai yra mes ir gyvename.
Išgirdusi, kad pasitaisė, Emilija pamanė, jog jis kažką slepia. Ji pažvelgė į jo kairiąją ranką ir ant ilgo, saulėje įdegusio piršto pastebėjo auksinio vestuvinio žiedo ruoželį, blyksintį tarp tamsių susiraičiusių gyvaplaukių. Vėl siūbtelėjo karščio banga, bet ji prisivertė susivaldyti ir pakėlė į jį akis.
– Jei mes, kaip tvirtinate, esame vedę, kodėl nėra žiedo ant mano rankos?
Jis kyštelėjo ranką į kelnių kišenę ir ištraukė du žiedus. Emilija sulaikė kvapą, o jis paėmė jos ranką ir lengvai užmovė abu žiedus ant pirštų. Sužieduotuvių žiedelis buvo priderintas prie sutuoktuvių žiedo, abu papuošti spindinčiomis deimantų akutėmis. Gal šie gražūs, neįtikėtinai brangūs daikčiukai bent šiek tiek atgaivins jos atmintį?
Nieko.
Nada. [Nieko (isp.).]
Emilija vėl pažvelgė į jį.
– Vadinasi… važiavau į Londoną… viena?
Jo žvilgsnis nieko nesakė.
– Verslo reikalais buvau išvykęs į Maskvą, – tarė Chavjeras. – Dažnai ten vykstu. O tu važiavai į Londoną… apsipirkti.
Ir vėl tas pats, – pagalvojo ji. Kaskart nutyla, lyg rinkdamas žodžius.
– O kodėl aš nevažiavau į Maskvą kartu? – Ji suraukė kaktą.
Chavjeras atsakė ne iškart. Emilijai dingtelėjo, kad jis kažką nutyli, kažin ką svarbaus.
– Tu retai važiuodavai su manimi, ypač į užsienį, – pagaliau pasakė. – Mieliau likdavai namie arba vykdavai į Londoną. Ten buvo tau įprastos parduotuvės, o ir dėl kalbos nereikėdavo sukti galvos.
Emilija prikando lūpą ir pirštais dar tvirčiau sugniaužė antklodę.
– Keista… Nekenčiu parduotuvių. Niekaip negaliu rasti reikiamo dydžio, be to, nepakenčiu įkyraus pardavėjų paslaugumo.
Jis nutylėjo. Stovėjo šalia ir žiūrėjo į ją nieko nesakančiu žvilgsniu, privertusiu Emiliją pasijusti lyg brautųsi į kažkieno kito, ne į savo gyvenimą. Jeigu būtų mylėjusi, būtų važiavusi kartu, tiesa? Kokia ji žmona, jeigu išlėkė į parduotuves – juolab kad jų nemėgsta, – ir dar į kitą šalį, užuot buvusi šalia vyro? Neatrodo, kad jie buvo labai artimi. Trikdė ir tai, kad panašiai elgėsi gyva būdama jos motina.
Emilija ilgai tylėjo, kol pagaliau ryžosi vėl pakelti akis.
– Hm… Gal šis mano klausimas pasirodys keistas… – Kad būtų drąsiau, prieš tęsdama ji skubiai apsilaižė lūpas. – Ar mes… ar mūsų santuoka buvo laiminga?
Klausimas ilgokai kabojo ore.
Emilijai net galva įskaudo stengiantis bent ką nors įskaityti iš jo veido: ji stebėjo lūpas, akis, kaktą ir laukė bent menkiausio virpesio, iš kurio būtų galima spręsti apie juos jungusį ryšį.
Pagaliau Chavjeras nusišypsojo nieko nesakančia šypsena, tik lūpomis, ne akimis.
– Na žinoma, cariño, – patvirtino. – Kodėl ji turėjo būti nelaiminga? Nė dvejų metų nėra, kai mudu vedę, sí? Per tokį trumpą laiką žmonės nespėja vienas kitam įkyrėti ar atsibosti.
Emilija buvo visiškai sutrikusi ir išmušta iš vėžių. Buvo keista šitaip gulėti ir visai neprisiminti, kas juos siejo. Taip būna tik filmuose ir romanuose. Nejaugi gali atsitikti ir paprastiems žmonėms, taip pat ir jai? Ji vėl ėmė maigyti antklodę, trokšdama likti viena ir viską apmąstyti.
– Atleiskite, aš labai pavargau…
Jis atsitraukė nuo lovos.
– Suprantu, – ištarė. – Beje, ir man reikia sutvarkyti vieną reikalą. Taigi galėsi pailsėti.
Jis jau buvo beišeinąs pro užuolaidas, kai ji netikėtai vėl prabilo.
– Eee… Chavjerai?
Platūs jo pečiai minutėlei įsitempė, jis grįžtelėjo ir pažvelgė į ją.
– Klausau, Emilija.
Emilija dar kartą jį nužvelgė, karštligiškai ieškodama ko nors, kas jungtų su nauju, visiškai jai nežinomu gyvenimu.
– Atleiskite man… atleiskite, kad niekaip negaliu jūsų atpažinti. – Ji trumpam prikando lūpą, o netrukus pridūrė: – Jumis dėta aš siaubingai įsižeisčiau.
Jis skvarbiai nužvelgė