– Tik ne vienas, sere, – Beatričė pati nustebo šitaip išsišokusi, bet tokiu oru net menkiausia klaida gali kainuoti gyvybę, o draugija padėtų išvengti pavojaus. – Beje, aš – puiki raitelė.
Ji išties buvo puiki raitelė prieš penkiolika metų, kai gyveno netoli Noridžo.
– Negaliu pažadėti, kad sėkmingai pasieksime tikslą, madam, – atrėmė Taris, – todėl apie tai negali būti nė kalbos.
Beatričė neketino nusileisti.
– Kiek yra arklių?
– Keturi, tačiau vienas raišas.
– Aš nesu vaikas, sere, todėl jei noriu lydėti jus iki artimiausio miesto ir yra man tinkamas arklys, nematau reikalo paklusti jūsų nurodymams.
– Jeigu josite kartu, galite žūti.
– Galiu žūti ir čia, jei negrįšite.
– Šis kelias judrus…
– Turbūt dėl to ir nesutikome nė vienos karietos nuo pat kelionės pradžios.
Jis nusišypsojo, šiluma veide, kurią ji įžvelgė net prietemoje, privertė nurausti.
– Kelionė pavojinga.
– Jeigu josime drauge, ji bus ne tokia pavojinga.
– Tokiu atveju paimsime ir vadeliotoją.
– Sere, jo abi rankos lūžusios. Matote, kaip išsukti pirštai. Jis tikrai niekur nejos!
Jai atsakė tyla. Beatričė girdėjo, kaip jis atsargiai įkvėpė, o paskui taip pat tyliai iškvėpė.
– Kuo jūs vardu? – valdingas jo tonas atgaivino prisiminimus apie vyrą, kuriam niekada nieko netekdavo laukti.
– Ponia Basingstok. Ponia Beatričė Modė Basingstok. – Ji nemėgo tarti savo pavardės, šis kartas buvo ne išimtis, tačiau akyse, į kurias ji žvelgė, nebuvo matyti įprastos nuostabos. Dar daugiau – jos buvo įsmeigtos jai virš galvos ir atrodė nieko nematančios, lyg šio vyro galvoje jau suktųsi mintys apie laukiančią kelionę.
– Puiku, ponia Basingstok. Ar lagamine turite atsarginių drabužių?
– Turiu, sere.
– Tada paprašysiu juos išsiimti ir apsivilkti tiek sluoksnių, kiek įstengsite, – jis grąžino jai drobulę, kurią neseniai buvo iš jos gavęs. – Kaklą apsiriškite šiuo šaliku.
– Tai muslino staltiesėlė. Į ją buvau įsukusi pyragą.
Jis kurį laiką tylėjo.
– Tiks vietoj šaliko.
Velniai griebtų! Tas daiktas buvo labai panašus į moterišką šaliką. Retkarčiais lytėjimo pojūčiai nuvildavo jį taip pat kaip ir regėjimas, pro ausis neprasprūdo Beatričės Modės Basingstok balse nuskambėjusi smalsi gaidelė.
Šiurkštus šios ponios vardas visai nederėjo prie švelnaus balso, nors jo skambėjime Taris įsivaizdavo girdįs slypinčias paslaptis.
Basingstokai? Šeima iš Norfolko grafystės. Be to, ji minėjo Bramptoną. Pastarąjį mėnesį jis tikrai kažką girdėjo apie juos, tik niekaip negalėjo prisiminti ką. Ar ji iš tos pačios giminės? Tyli jėga jos balse jam labai pagelbėjo. Ji irgi neprisilietė prie pyrago, kai Taris nesusigaudė, kas jam siūloma, ir nepasivaišino skanėstu. Nosį vis dar kuteno gardus razinų ir romo aromatas, jis jau norėjo paprašyti, kad ji atpjautų gabalėlį ir jam.
Ši mintis privertė Tarį nusišypsoti, nors padėtis, į kurią jie papuolė, visai nebuvo juokinga. Jei artimiausiu metu čia nepasirodys kokia karieta ar pavienis raitelis, jam teks ko nors imtis. Pagyvenusios moters kvėpavimas darėsi negilus, o tai aiškus ženklas, jog šalčio pirštai sparčiai ją smaugia. Visa laimė, kad šalia sėdinti ledi tvirtai pasiryžusi jį lydėti, dėl to Taris nuoširdžiai džiaugėsi. Jojant apledėjusiu keliu labai pravers pora skvarbių akių, jos pastebės net menkiausią šviesos mirgėjimą, kuris galėtų atvesti prie gyvenamojo namo arba daržinės. Spaudžiant tokiam šalčiui jie džiaugtųsi bet kokia pagalba. Lauke jis dairėsi savo lagamino, bet neįstengė įžiūrėti net panašaus daikto kontūrų. Prieš apvirsdama karieta kurį laiką riedėjo pasvirusi, tad lagaminas galėjo iškristi ir anksčiau. Gaila! Jam labai praverstų ten sukrauti drabužiai, be kurių teks dabar išsiversti. Tiesa, vadeliotojui atgavus sąmonę gali paprašyti jo grąžinti apsiaustą.
Taris klausėsi, kaip šiugžda Beatričės Modės Basingstok drabužiai jai rengiantis, jųdviejų rankos kartkartėmis susiliesdavo. Jos rankos tokios liaunos, o kaulai smulkūs.
Galiausiai ji susiruošė. Taris norėjo paklausti, ar ji užsidėjo kepurę. Norėjo pasiteirauti, ar jos batai tvirti. Tačiau nepratarė nė žodžio nusprendęs, kad išmintingiausia bus patylėti. Regis, ponia Basingstok – ryžtinga ir rūpestinga moteris, todėl sugebės savimi pasirūpinti ir apsirengs šiltai.
Antras skyrius
Kai po pusvalandžio jie išlipo iš karietos, oras buvo dar prastesnis. Taris Velingamas rūpestingai įstatė duris atgal, o skyles užkamšė sniego gniūžtėmis.
Beatričei palengvėjo vien nuo to, kad nebesijautė įkalinta ledinėje karietoje ir galėjo ko nors imtis. Laukti tokiame šaltyje buvo tikra kančia, nors širdis daužėsi lyg pašėlusi – iš baimės, kad gali pasiklysti neperregimoje pilkumoje ar būti nupūsta vėjo.
Tarsi perskaitęs jos mintis Taris ištiesė ranką, sugriebė ją ir nusitempė paskui save prie arklių, kurie buvo smarkiai sunerimę.
Jo ranka nuslydo arčiausiai stovinčio širmo žirgo galva ir nusileido žemyn prie į ledą sušalusių odinių pakinktų.
– Imkite šitą.
Jis pakišo jai savo ranką vietoje laiptelio ir Beatričė nedelsdama užsėdo ant arklio. Tvirtai suėmusi pavadžius pavarė jį į šoną. Mintyse pasidžiaugė skrybėle – ji buvo plačiakraštė ir saugojo ją nuo sniego bei vėjo gūsių. Beatričė matė, kaip Taris užsėdo ant arklio ir pasuko link jos. Apsiaustas vėl buvo jam ant pečių, o ant galvos pūpsojo jaunuolio paskolinta kepurė.
– Josime į pietus.
Vadinasi, į priešingą pusę nei ta, iš kurios atvažiavo, ir tai buvo protingas sprendimas, nes pakeliui jie mylių mylias nepastebėjo jokių pastatų.
Viešpatie, tegul priešaky būna koks nors namas, svirnas ar keliautojas, gerai pažįstantis kelią. Dieve, leisk aptikti jaukią, šiltą, saugią vietą ir žmogų, kuris padėtų išgelbėti likusius karietoje. Ji be perstojo kartojo savo maldą visagaliui Dievui. Nerimą kėlė atmintyje iškilę prisiminimai apie kitas karštas, tačiau atsako taip ir nesulaukusias jos maldas.
Jai nedera dabar apie tai galvoti, nes Viešpats išklauso tik paklusniųjų prašymus. Ar ne taip jai sakė Frankvelas? Prisimerkusi, kad sniegas neužlipdytų akių, ji pasilenkė ir visu kūnu prigludo prie arklio nugaros. Nuo jo sklindanti šiluma šiek tiek saugojo nuo šalčio ir Beatričė labai stengėsi apie nieką negalvoti.
Po ketvirčio valandos Beatričė suprato nebegalinti keliauti toliau. Buvo sustirusi. Neatrodė, kad šalia jojančiam Tariui Velingamui tai keltų didelių rūpesčių, nors jis buvo apsirengęs dar menkiau negu ji. Atrodė, tas vyras pripratęs prie sunkumų. Jis tiesiog spinduliavo įgimtą pasitikėjimą savimi. Kaip tai nepanašu į ją!
Kai sūkuriuojanti baltuma išspjovė dviejų raitelių siluetus, Beatričė vargiai galėjo patikėti savo akimis.
– Ten… prieš mus!.. – sušuko rodydama į juos ir nepaprastai nustebo, kad Taris Velingamas dar nemato. Pasigirdo atvykėlių šūksniai, o juodu tylomis laukė, kol šie prisiartino.
– Karieta iš Kolčesterio vėluoja. Mus pasiuntė jos