Taip jis ir padarė. Sulig kiekvienu sakiniu sesers akys plėtėsi.
– Pamelavai turįs sužadėtinę vien tam, kad tave paaukštintų?
– Atrodo, lyg būtų kas nors labai baisaus.
Sara papurtė galvą.
– Apie ką galvojai taip elgdamasis?
– Matyt, visai negalvojau. Bent jau nesitikėjau, kad teks supažindinti su ta mergina.
Sara klubu mikliai užtrenkė automobilio dureles.
– Neįtikėtina, kad šiame tūkstantmetyje įmonių vadovai nepaaukština darbuotojo dėl šeiminės padėties, – mergina palingavo galvą. – Pasenęs ir netinkamas požiūris.
Ji ėmė gilintis kaip teisininkė.
– Toks elgesys neteisėtas. Norėtum kreiptis į teismą? – jos akyse suspindo viltis. Deividas susijuokė.
– Ne. Nenoriu duoti savo darbdavio į teismą. Noriu tapti viceprezidentu.
– Kokios tau reikia pagalbos?
– Tikėjausi, kad tarp tavo pažįstamų atsiras miela, vieniša, išmintinga ir madinga moteris, galinti būti gera viceprezidento žmona. Gal ji sutiks pasirodyti keliuose verslo renginiuose kaip mano sužadėtinė. Kai gausiu darbą, tyliai išsiskirsime.
Sara susiraukė, lyg būtų suvalgiusi ką neskanaus.
– Jei tokią ir pažinočiau…
Deividas kilstelėjo laisvą ranką ir nutraukė jos kalbą.
– Nesvarbu. Tiesiog tokia mintis buvo atėjusi man į galvą. Ačiū, paskaitos tikrai nereikia. Pamirškime šį pokalbį ir maloniai papietaukime su tėvais.
Jis pasisuko eiti, bet sesuo sulaikė.
– Palauk.
Deividas atsigręžė.
– Nepatikėsi, bet pažįstu merginą, kuri pateko į tokią sudėtingą padėtį, kad galbūt ir sutiks, jei tik mainais padėsi jai.
– Tikrai?
Sara linktelėjo.
– Tu ją irgi pažįsti. Bent jau pažinojai.
– Kas ji? – jei būtų pažinojęs, tikrai būtų prisiminęs ieškodamas kandidatės.
– Čelsė Hamond.
– Čelsė Hamond? – vardas lyg ir pažįstamas, bet Deividas tokios merginos neprisiminė.
Sara piktai dėbtelėjo į brolį.
– Čelsė, geriausia mano draugė. Mokydamasi vidurinėje gyveno Denisų namuose, – Sara mostelėjo į baltą dviaukštį, kurį su tėvų namais juosė viena tvora. – Dažnai būdavo pas mus. Kepdavo labai skanius sausainius, pyragus ir kitokius gardėsius.
Atminties rūkas pagaliau išsisklaidė.
– Ak, tu kalbi apie Hermioną!
– Niekas kitas jos taip nevadino, tik tu, – patikslino sesuo.
Deividas puikiai prisiminė. Tokia rimta mergaitė.
Nuolat įkišusi nosį į knygą, dažnai – kulinarinę, ilgais vešliais plaukais ir didžiulėmis akimis. Kai perskaitė pirmą knygą apie Harį Poterį, Deividas iškart prisiminė rimtąją Saros draugę ir pakrikštijo Hermiona, kokia buvo protingoji geriausia Hario draugė Hermiona Įkyruolė.
Jis nespėjo nieko paklausti, nes prasivėrė laukujės durys.
– Taip ir maniau, kad girdžiu jūsų balsus, – šypsodamasis išlindo tėtis ir užbaubė: – Mege, vaikai atvažiavo!
Motina išskėstomis rankomis atlėkė iš virtuvės.
Megė ir Lorensas Vulfai atrodė kaip anksti į pensiją išėjusi pora iš reklamos. Juodu ir buvo tokie – daug pasiekę, sveiki ir vis dar, kaip matyti, laimingi drauge. Tėvai keliaudavo, žiemą skrisdavo į šiltuosius kraštus, žaisdavo golfą, kviesdavosi draugus vakarienės ir reguliariai lankydavosi bažnyčioje. Mama dirbo savanore labdaros virtuvėje, o tėtis, didelei Deivido nuostabai ir amžinai Saros gėdai, nesenai pradėjo vaidinti mėgėjų dramos būrelyje.
Deividas jautė, kad tėvus liūdina viena – jog abu jųdviejų vaikai dar nesusituokę.
Pasilabinusi Sara iškart patraukė prie riešutmedžio spintos, stovinčios greta dujinio židinio, išsitraukė iš lentynos albumą ir ėmė vartyti. Tada atnešė parodyti Deividui.
– Štai mes trise – Čelsė, tu ir aš.
Jis įsmeigė akis į sesers pakištą nuotrauką. Joje įamžintas Saros gimtadienis, trys paaugliai stovėjo kartu. Deividas buvo apkabinęs abi mergaites. Jie pozavo šalia torto, ant kurio švietė užrašas: Su 15-uoju gimtadieniui, Sara! Veikiausiai jam buvo kokia devyniolika, visa galva aukštesnis už jas. Tamsūs plaukai lieknutei Hermionai tarsi užuolaida krito ant veido. Deividas prisiminė, kaip jie blizgėjo. Jam pasirodžius sesers draugė nurausdavo, todėl vaikinas įtarė, kad buvo truputį jį įsimylėjusi. Šiaip ji atrodė gera. Regis, kelis kartus padėjo jai ruošti namų darbus.
– Kuo ji dabar užsiima?
– Čelsė mokėsi Le Cordon Bleu Paryžiuje. Prieš kelias savaites parskrido namo ir ieškosi virtuvės. Žada atidaryti savo maitinimo įmonę.
Priėjusi motina dirstelėjo sūnui per petį.
– Miela mergytė. Džiaugiuosi, kad grįžo. Reikėtų pakviesti ją paviešėti, kai parvyksime po atostogų, – pasakė ir uždavė klausimą, kuris nedavė ramybės pačiam Deividui. – Ar ji vis dar netekėjusi?
– Taip.
Megė atsiduso.
– Nesuprantu, kas tam jaunimui pasidarė. Nejau niekas nebenori tuoktis?
– Aišku, norim, mama. Tiesiog mudu su Deividu išrankūs.
Spoksodamas į nuotrauką jis įsivaizdavo Hermioną suaugusią. Tyrinėjo, kokia buvo penkiolikos. Gražūs plaukai, didelės akys, skaisti oda. Puikiai įsivaizdavo ją vyresnę. Bibliotekininkę primenanti mergina į kuodą susuktais plaukais. Galbūt netgi su akiniais, juk tiek knygų perskaitė. Paveikslas Deividui patiko, tik smelkėsi baimė.
– Sakai, maitinimo įmonę? Daug svorio priaugo?
Ir motina, ir sesuo įsmeigė į jį tvilkančius žvilgsnius.
– Kas?! Aš tik paklausiau.
– Ketvirtadienį buvome susitikusios išgerti po taurelę. Ji nebe tokia liesa kaip penkiolikos, truputį putlesnė. Atrodo taip pat, tik dvylika metų vyresnė. Galbūt dabar netgi dar gražesnė, – patikino sesuo. – O visa kita nepasikeitė. Iškart ją pažintum.
Deividas pasijuto taip, lyg blankus nespalvotas filmas apie jo gyvenimą būtų virtęs ryškiaspalviu, linksmu ir įspūdingu. Čelsė Hamond protinga, darbšti, drovoka, bet tai nėra blogai. Lankėsi Paryžiuje, todėl matė pasaulio. Ir dar moka gaminti? Senukai prileis į kelnes iš laimės.
Čelsė Hamond to dar nežino, bet ką tik tapo idealia kandidate vaidinti jo sužadėtinę.
Trečias skyrius
– Pasakyk, kad aš tikras genijus! – šūktelėjo savimi patenkinta Sara.
Stojo tyla. Kavinėje virte virė gyvenimas: mamos su vaikais vežimėliuose, senukai su kryžiažodžiais. Didelė triukšminga minia, regis, priklausė tam pačiam mėgėjų vaikščioti klubui. Šurmulį perskrosdavo tik kartkartėmis pasigirstantis espreso kavos aparato šnypštimas.
– Gal juokauji? – galiausiai išspaudė Čelsė.
Visą