Elė kažkam davė ženklą pasišalinti ir, kai Čarlis atsisuko, jam pasirodė, jog kažkas iš tarpdurio nėrė į koridorių.
Taigi ši mergina turi paslaptį. Gyvenimas darosi vis įdomesnis. Be abejo, teks pasisukinėti aplinkui, kol atskleis jos paslaptį. Jį pasamdė išsiaiškinti visas radijo stoties paslaptis. Toks jo darbas. Pareiga. Čarlis pažvelgė į Elę, kurios plaukai jaukiai apšviestame bare spindėjo kaip sendintas varis.
Vienas malonumas.
– Na, o kur šįvakar Liza? – Elė užsikvempė ant baro, stengdamasi nuduoti abejingą. – Gaila, kad jūs ne kartu. Galėtume visi pavakarieniauti.
„Atsargiai, Ele“, – pagalvojo Čarlis.
– Liza radijo stotyje. – Markas susiraukė. – Tu teisi. Gaila. Būtų puiki proga susipažinti su Čarliu.
– Bus ir kitų progų. – Čarlis ištuštino taurę. – Aš niekur nesiruošiu traukti. Nebent tik į reitingų viršūnę.
Markas tai vėl palaikė pokštu.
– Chi chi chi.
Markas juokėsi kaip astmos kamuojamas kuinas; Čarlis svarstė: gal dėl to Elė jį ir metė. Neabejotinai, išgirdus tokį juoką neprireiktų papildomų priežasčių. Čarliui dingtelėjo dar viena bjauri mintis. Jei pagal Marką galima spręsti apie varžovus radijo stotyje, Čarlis pateks į reitingų viršūnę. Būtų negerai. Vienas svarbiausių darbo slapta principų – netapti visų aplinkinių gyvenimo dalimi.
– Ką gi. – Elė nuslydo nuo kėdės. – Mums jau laikas vakarieniauti. Gera buvo vėl pasimatyti, Markai.
Markas palinko pabučiuoti Elės atsisveikindamas, bet ji žengtelėjo atgal ir suklupo.
Čarlis spėjo ją sugauti.
– Ir vėl krenti man į glėbį? – Čarlis nevalingai ją apglėbė. Elė po jo ranka buvo minkšta, nekaulėta ir kvepėjo gėlėmis. Jis neskubėjo jos paleisti. – Stenkis valdytis, – tarė. – Mes viešoje vietoje.
Ji pažvelgė Čarliui į akis ir nugurkė seiles.
– Kaltas tavo žvėriškas žavesys. Dabar jau valdausi. Gali paleisti.
– Abejoju, – atsakė jis ir pabučiavo Elę.
Čarlis ketino tik pakštelėti į lūpas ir paleisti – jam knietėjo paerzinti Marką ir, gerai jau, Elės lūpos labai gražios. Bet ji iš nuostabos įsitvėrė Čarlio ir įkrito į glėbį, tad bučinys išėjo daug rimtesnis, šiltesnis, švelnesnis ir reiklesnis, nei jis planavo; Elės burna buvo vėsi ir saldi nuo grietinėlės. Kol Čarlis atsiminė, kur esąs, ir atsiplėšė įkvėpti oro, galva ėmė svaigti.
– Ką čia išdarinėji? – sprendžiant iš balso, nuo jo atsitraukusi Elė ne tiek širdo, kiek bandė atgauti kvapą.
– Merginu tave. Eikš. – Čarlis ištiesė ranką į Elę, ji žengė žingsnį atgal.
Markas suirzo.
– Ką gi, tikrai, Ele, tu viešoje vietoje.
– Tai aistra. – Čarlis džiaugsmingai nusišypsojo. – Ji negali atplėšti nuo manęs lūpų. – Elė žengė dar žingsnį atgal ir Čarlis pakilo nuo kėdės. – Ką gi, regis, mes jau eisime, – kreipėsi į Marką. – Perduok Lizai labų dienų.
Jiems išėjus į koridorių Elė papurtė galvą.
– Kas tu toks iš tiesų? Šėtonas? Aš sulaukiau bausmės, tiesa?
– Aš Čarlis Tenjelas. – Čarlis ištiesė ranką. – Dirbsiu su tuo pasipūtėliu, su kuriuo susitikinėdavai. Tikiuosi, judu tik susitikinėjote. Šlykštu būtų pagalvoti, kad kuri nors mano bare bučiuota moteris būtų miegojusi su tokiu tipu.
Elė pažiūrėjo į Čarlio ranką ir atsiduso. Paskui paėmė ją, krestelėjo ir paleido.
– Aš Elė Makgafi, tavo laidos WBBB radijo stotyje prodiuserė. Malonu susipažinti ir labai ačiū už pagalbą bendraujant su Marku, bet man jau laikas. Pasikalbėsime rytoj radijo stotyje.
Elė apsisuko eiti į restoraną, bet Čarlis užtvėrė kelią. Visai netroško būti paliktas. Elė galėjo papasakoti jam vertingų dalykų apie radijo stotį. Tikriausiai galėtų išgauti informacijos ir iš kitų žmonių, bet kiti nekalba Elės balsu. Ir neturi Elės lūpų.
– Kur susiruošei?
– Vakarieniauti. – Ji mostelėjo į restorano salę. – Su žmogumi, su kuriuo esu susitarusi. Vieninteliu tobulu mano pažįstamu vyru.
– A. – Čarlis drąsinamai linktelėjo. – Su tėvu. Turėtum mus supažindinti, pamatytų, su kuo dirbi.
– Ne.
– Ne, jam nereikėtų pamatyti?
– Ne, jis ne mano tėvas.
– Tikrai? – Čarlis mikliau pajudino smegenis. – Vaje, niekada nesu sutikęs tobulo vyro. – Jis pamėgino nutaisyti ilgesingą išraišką. – Visada troškau susipažinti su žmogumi, į kurį galėčiau lygiuotis.
Elė nepritariamai pažvelgė, bet Čarliui nusišypsojus galiausiai pasidavė.
– Gerai, aš tau skolinga. Nori pavakarieniauti su manimi ir Džo? Jei negali, nieko tokio.
– Ačiū. – Čarlis atvėrė restorano duris. – Nekantrauju susipažinti su tobulu vyru Džo.
– Puiku.
Čarlis nusekė ją į restoraną: didžiulę tamsoką salę, perdėm dekoruotą raudonmedžiu. Elė apsidairė prietemoje ir nusišypsojo, kai kitoje salės pusėje sėdintis vyras pakilo ir jai pamojo. Čarlis prisimerkė. Šis vaikinas išties gali būti tobulas vyras. Aukštas, aukštesnis net už jį patį, metro devyniasdešimties centimetrų ūgio, išvaizdus, bet santūriai, ne kokčiai gražus. Tvirtu žandikauliu, žvilgančiais šviesiais plaukais, šiltų mėlynų akių, o Elei skirta šypsena buvo nuoširdi ir kupina
meilės.
– Brolis? – paklausė Čarlis ir Elė atsakė:
– Ne. – Ir nuėjo. Jis kiek suirzęs žengė iš paskos, stengdamasis surasti nors vieną netobulą Džo bruožą.
Prie stalo Elė juos supažindino.
– Džo, čia Čarlis Tenjelas, naujasis laidos nuo dešimtos vakaro iki dviejų ryto vedėjas. Rūpinsiuosi jo laida.
– Girdėjau. Man paskambino Karena. – Džo metė į Elę lyg ir užjaučiamą žvilgsnį, bet ši jau buvo nusisukusi į Čarlį. – Čarli, čia Džo Eriksonas, mano buto draugas. Jis radijo stoties buhalteris.
Elė kalbėjo kaip išauklėta mergaitė, bet tokia neatrodė. Čarlis ėmė spėlioti, kokia ji būna, kai nereikia gražiai elgtis viešumoje. Ne. Tokios mintys tik sukeltų dar daugiau keblumų, o jų jis privalo vengti.
– Čarlis Tenjelas. – Džo ištiesė ranką ir atvirai žavėdamasis nusišypsojo. – Ar tu tas vyrukas, kurį vadina Tenu Tenjelu?
Oi. Čarlis nemėgo meluoti, bet geriau pameluoti nei pasakyti: „Ne, tai mano brolis, radijo laidų vedėjas, pardavinėjantis narkotikus.“ Jis papurtė galvą.
– Vadink mane Čarliu.
Džo tęsė:
– Esu apie tave girdėjęs. Lorensvilyje gyvena mano draugė, ji labai nusivylė, kai tu dingai. Aš nekantrauju išgirsti, kaip vedi laidą.
Džo šypsena buvo nuoširdi, Čarliui jis patiko.
– Kas gyvena Lorensvilyje? – Elė