– Neturėtum klausinėti tokių dalykų, pati supranti.
Taip, ji suprato, ir dažniausiai su tuo susitaikydavo. Kaip ir su daug kuo. Moterimis, su kuriomis jis dalydavosi savo lova. Jos nusileisdavo pusryčiauti įkaitusiais skruostais ir ištaršytais plaukais, kai Rafaelis jau seniai būdavo išvažiavęs į Sitį. Jos kikendamos reikalaudavo paskrudinti skrebučių ir įpilti apelsinų sulčių, o Natašos pavydi širdis byrėdavo į šipulius.
Tiesa, jau ilgokai tų įsibrovėlių nebuvo, bet tikriausiai Rafaelis ruošiasi naujam puolimui. Gal tai neduoda jam ramybės? Gal šį sykį kokia nors moteris privertė jį šokti pagal savo dūdelę? Jei taip – kodėl jai nepasako? Ji bent jau paruoštų savo vargšę širdį dar vienam išbandymui. Ir laukti blogiausio – kad šis romanas gali būti rimtas…
Tarsi Rafaelio gyvenime, nors bemaž tobulame, nebūtų kitų rūpesčių, – sugėdino save Nataša. Kad ir gražioji jo sesuo, jaunesnė už jį beveik dvidešimčia metų. Gal dėl jos jam teko pakeisti planus ir skristi į Italiją?
– Ar Elizabetai viskas gerai? – kostelėjusi paklausė ji.
Prie lūpų pakeltas kavos puodelis sustingo Rafaelio rankoje. Taip ir neparagavęs jis trankiai pastatė jį ant lėkštelės.
– Kodėl klausinėji apie mano seserį?
Ji juk negalėjo atsakyti: nes tavo žavingame gyvenime ji vienintelė kelia rūpesčių? Taip tikrai peržengtų priimtino elgesio ribas. Gūžtelėjusi pečiais Nataša prisiminė, kaip prieš porą savaičių po pokalbio telefonu su Elizabetos psichiatru Rafaelis lindėjo ka binete iki sutemų. Natašai teko nepastebėtai įslinkti ir švelniai pasiteirauti, ar uždegti šviesą, priminti, kad laukia vakarienė.
– Nuojauta kužda, kad kažkas negerai.
– Tai apsieikime be nuojautų! – plykstelėjo jis. – Moku tau ne už nuojautas!
Žodžiai kaip durklas persmeigė širdį.
– Ne, žinoma. Neturėjau kištis. Atsiprašau.
Rafaelis pamatė, kaip virpa jos lūpos, ir atsidusęs nusileido.
– Tai aš turėčiau atsiprašyti, cara. Neturėjau taip su tavimi kalbėti.
Bet žodžių nebesugrąžinsi, negana to, gal ir toliau jis kalbės panašiu tonu. Ar ji ištvers? Natašą vėl užplūdo baiminga nuojauta, tik šįkart dėl savęs pačios.
Juk sakoma, kad dažniausiai išsiliejama ant artimųjų, gal todėl jis mano galįs taip su ja kalbėti ir tikėti, kad Nataša tiesiog nekreips dėmesio. Tiesa, kartais jis pavadina ją cara, bet tikrai ne romantiškąja prasme.
Ar ji atkakliai stengiasi nematyti tiesos – kad jos padėtis šiuose namuose po truputį prastėja? Ar lauks, kol pasidarys visai nepakenčiama, ir tik tada sukaups drąsą išeiti?
Nataša pripažino, kad augdamas Semas pradėjo pastebėti tai, kas išskiria jį iš bendraklasių. Kad prabangus namas, kuriame jie gyvena, iš tikro yra ne jų, o priklauso motinos darbdaviui milijardieriui. Kiek čia teliko, kol Semo draugai ims šaipytis iš to?
– Geriau grįšiu prie darbų, – tarė ji, – noriu iškepti pyragą. Semas po pamokų parsives draugą.
Nataša skubiai nusisuko, kol jis nepamatė akyse susitelkusių išdavikiškų ašarų.
Bet Rafaelis spėjo pastebėti sustingusius pečius ir šįkart suprato ją įskaudinęs. Nataša to nenusipelnė. Galbūt atėjo metas pasikalbėti dar su kuo nors, ne vien su advokatu. Trojui viskas atrodo tik juoda ir balta, kaip ir visiems teisininkams. Už tai jiems ir mokama – kad spręstų praktinius klausimus, o ne terliotųsi su emocijomis.
Tačiau net žmogui, visą gyvenimą bėgusiam nuo jausmų ir jų keblių padarinių, kartais nepavyksta to išvengti. Nataša – juk moteris ir supranta emocinius dalykus geriau nei jis. Ar nebūtų paranku pažvelgti į šį reikalą nešališkai, iš moters perspektyvos? Juk nepakenktų išgirsti jos nuomonę…
Gal tiesa, kad garsiai ištarti žodžiai nuskamba visai kitaip nei mintyse?
Didžiumą pragyventų trisdešimt ketverių metų Rafaelis praleido spaudydamas reikiamus mygtukus. Pasiekė sėkmę tarptautinėse rinkose, bet labiausiai jam patiko kontrolės pojūtis, kurį teikė sėkmė, ir nuo jo neatsiejama valdžia. Tačiau pastarosiomis savaitėmis kontrolė ėmė slysti iš rankų ir Rafaelis jautėsi nekaip.
– Nataša?
– Ko? – neatsisukdama atsiliepė ji ir nurijo ašaras.
Nataša pasakys jam tiesą, kad ir kokia karti ji būtų.
– Elizabeta klinikoje, – išrėžė jis. – Ją slapta atskraidino į Angliją, ir man neramu, kad sužinos žurnalistai.
ANTRAS SKYRIUS
Nataša sustingo. Stengiantis suvokti Rafaelio žodžius jos pačios baimės staiga tapo nereikšmingos.
– Ką?!
– Mano sesuo buvo paguldyta į privačią kliniką Anglijos pietuose dėl ūmaus nerimo priepuolio, – paaiškino Rafaelis lyg skaitydamas iš rašto.
Nataša sumirksėjo vydama egoistiškai pabirusias ašaras ir pasisuko į Rafaelį. Rankos automatiškai išsitiesė į jo pusę, instinktyviai siekdamos nuraminti. Bet jis krūptelėjo ir nužvelgė ją taip, tarsi ši būtų padariusi kažką nederama – taip tikriausiai ir buvo – ir Natašos rankos nusviro prie šonų.
– Stengėmės, kad tai nepapultų į laikraščius, – tuo pačiu bereikšmiu balsu tęsė jis.
– Stengėmės?
– Mudu su Trojumi. Gydytojai. Visi baiminasi, kad tai dar labiau padidintų įtampą. Jei laikraščiai sužinos, puls persekioti ją, kai išeis iš ligoninės, ir Elizabetai vėl gali pablogėti. Klinikoje griežta apsauga, bet aplinkui vis trinasi fotografai, vildamiesi užuosti sensaciją. Tu juk žinai, kaip visiems patinka tokios šiuolaikinės pasakos: mergaitė, kuri turėjo viską, atsidūrė ties pamišimo riba.
– Ak, Rafaeli, – atsiduso ji, išgirdusi jo balse cinizmo gaideles. – Vargšė Elizabeta! Kas atsitiko?
Rafaelis troško paliepti Natašai nežiūrėti į jį tokiomis akimis, netarti taip švelniai jo vardo, pasakyti, kad užuojauta verčia jausti tai, ko šią akimirką jam nederėtų jausti. Kad jam norisi pasislėpti jos glėbyje, priglausti galvą prie skaisčios, šviesios odos ir tiesiog laikyti ją apkabinus. Tačiau krestelėjęs galvą jis nuvijo šią mintį.
Užuot prašiusis bėdos, derėtų suimti save į rankas. Ne vieta ir ne metas rodyti namų ekonomei, koks esi pažeidžiamas!
– Žinai, kad jos vaikystė niekada nebuvo labai rami, – nurijęs kartėlį atsakė Rafaelis. – Elizabeta gimė tik todėl, kad motina nėrėsi iš kailio steng damasi įtikti naujajam vyrui. Ji žinojo, kaip šis trokšta vaiko, ir buvo pasirengusi žemę sujudinti, kad tik pastotų. – Jis tuo metu buvo paauglys ir gerai atsiminė, kaip šios minties apsėsta motina liovėsi kreipusi dėmesį į jį. Tačiau gimus seseriai Rafaelis pajuto norą ją globoti, nors kai netrukus atėjo metas vykti studijuoti, išvažiavo jausdamas palengvėjimą. – Kartą Elizabeta man pasipasakojo, jog jie nusivylė, kad gimė ne berniukas. – Prisimindamas Rafaelis prisimerkė. – Jos tėvas laukė įpėdinio, kuris galėtų perimti verslą, o ši meniškos prigimties keistoka mergaitė pasirodė esanti visiška jo laukto vaiko priešingybė. Galbūt toks požiūris ir pasėjo nerimo užuomazgas. O gal ji būtų susirgusi bet kuriuo atveju, – gūžtelėjo jis ir jo