– Mano darbas nėra itin gerai apmokamas, o gyventi Londone brangu. Todėl prisiduriu prie atlyginimo, valydama biurus. – Džesika gūžtelėjo. – Daugybė žmonių taip daro.
Tik ne jo pasaulyje, bet sužinojus, kad jai stinga pinigų, Salvatorei jo ankstesnė idėja rodėsi vis realesnė. Galbūt jie galėtų padaryti vienas kitam paslaugą?..
Pažvelgęs pro lietaus lašais aptaškytą langą, už kurio spindėjo Londono žiburiai, jis pradėjo galvoti, kokie plaukai paslėpti po ta siaubinga skarele. Galbūt ji trumpai nusikirpusi ir nusidažiusi visomis įmanomomis spalvomis? Jei taip, jis negali jai nieko pasiūlyti. Salvatorė Kardinis negali pasirodyti viešumoje su tokia moterimi!
– O kaip parsigauni iš čia į namus? – paklausė jis.
O kaip jam atrodo, gal sraigtasparniu?
– Autobusu.
– Peršlapsi.
Džesika pasekė jo žvilgsnį. Vandens lašiukai liejosi ir sroveno langais, o liūtis pylė taip smarkiai, kad nebuvo matyti tolesnių pastatų. Tikrai viena bjauriausių dienų.
– Tikriausiai, bet aš pripratusi. Juk sakoma, kad lietus naudingas odai, panaikina neigiamą centrinio šildymo poveikį!
Salvatorė jos tarytum negirdėjo.
– Liepsiu vairuotojui parvežti tave namo. Jis vis tiek lauke laukia, kol baigsiu darbą.
Džesikos skruostus užliejo raudonis.
– Tikrai nereikia, turiu skėtį ir lietpaltį…
– Nesiginčyk, – nukirto jis. – Kada baigi darbą?
– Paprastai apie aštuntą, priklauso nuo to, kaip greitai dirbu.
– Pasistenk spėti iki pusės aštuonių, – nurodė jis.
– Bet…
– Jokių ginčų. – Salvatorė žvilgtelėjo į prabangų auksinį laikrodį ant savo riešo ir šyptelėjo. – Susitarėme.
Greitai suspaudęs telefono numerį, vyras pradėjo greitakalbe kalbėti itališkai ir atsuko jai nugarą, tarsi ji visai nieko nereikštų.
ANTRAS SKYRIUS
Norėdama baigti laiku, Džesika ėmė darbuotis dar sparčiau, bet kažkas pasikeitė. Ne vien todėl, kad ji liko viena biure su Salvatore. Staiga supratus, su kokiu pasiūlymu ji sutiko, širdis ėmė daužytis, judesius sukaustė drovumas. Tarsi būtų išsipildžiusios visos svajonės – jos gražuolis bosas pasisiūlė pavėžėti ją namo limuzinu!
Na ir kas, Džesika?
Galvoji, kad taip galingasis sicilietis mėgina ne itin subtiliai tave išvilioti iš biuro? Tave, valytoją? Kad paskui galėtų sugundyti? Žinoma, kurgi ne! Dar atvažiuos tavęs pasiimti ne automobiliu, o krištoline karieta!
Tiesiog mandagiai priimk jo dosnumą, – paliepė ji sau, valydama išterliotą kavos aparatą. – Pasimėgauk kelione iki namų prabangiu automobiliu. Tai bus atpildas už visas žeminančias pastabas, kurias jis išsakė anksčiau.
Lygiai pusę aštuntos ji paėmė kibirą ir kostelėjo.
– Tai aš eisiu persirengti… – pasakė ji. Jautėsi kvailokai. – Ar… palaukti jūsų apačioje?
– Ką? – Salvatorė pakėlė galvą, tarsi būtų pamiršęs, kad ji darbavosi tame pačiame kabinete. – Taip, žinoma. Kur lauksi?
– Ar žinote, kur yra užpakalinės durys? Jas kebloka surasti…
Nevirptelėjo nė vienas jo veido raumenėlis.
– Tiesą sakant, ne, bet kaip nors apsieisiu be žemėlapio, – sausai atsakė jis. – Automobilis lauks. Aš taip pat nemėgstu laukti. Negaišk.
– Negaišiu, – atsakė Džesika ir sparčiu žingsniu išėjo iš kabineto.
Tačiau velkantis rausvą chalatą ir rišantis skarelę, širdis dunksėjo krūtinėje, ir ji troško, kad būtų apsivilkusi ką nors kita, ne tą paprastą sijoną su megztuku ir platų lietpaltį.
Kita vertus, kam? Juk čia ne toks darbas, į kurį einama pasipuošus, jau veikiau specialiai pasirenkami prasčiausi drabužiai. Nusiavusi bekulnius juodus batelius, mergina padėjo juos į spintelę kartu su chalatu ir skarele ir ėmėsi šukuotis plaukus. Plaukai buvo viena jos grožybių. Nukirpti iki pečių, nors ir neypatingos rusvos spalvos, jie buvo vešlūs ir beveik visada žvilgantys.
Prisimerkusi Džesika įsižiūrėjo į savo atvaizdą veidrodėlyje. Be makiažo veidas atrodė pablyškęs ir išsekęs. Rankinuko dugne ji susirado tūbelę lūpų dažų ir sudvejojo, ar verta.
Ar padažytos lūpos reikš, kad ji kažko tikisi? Staiga Džesikai pasidarė tas pat. Mergina juk gali likti išdidi, netgi vilkėdama pigiais drabužiais, juk ne nusikaltimas, jei ji iš paskutiniųjų stengiasi atrodyti graži.
Laimė, ji baigė darbą anksčiau, ir aplink nebuvo matyti kitų valytojų. Juk būtų pasiūliusios kartu paėjėti iki autobuso stotelės arba dar blogiau – pamačiusios, kaip ji įsmunka į prabangų automobilį. Kaip tai atrodytų? Džesika nuraudo. Kiltų įtarimų dėl jos garbingumo.
Bet dabar ne metas abejonėms. Bosas aiškiai pasakė nevėluoti, todėl pačiupusi rankinuką ji išskubėjo laukan. Ir tikrai, ten jau murkė didžiulis ilgas limuzinas.
Staiga išdžiūvo burna. Buvo keista suvokti, kad yra žmonių, kuriems toks automobilis atrodo normalus. Jos pasaulyje tokie automobiliai skirti vien vestuvėms.
Pirštai konvulsingai sugniaužė rankinės dirželį. Vestuvėms? Iš kur tokia mintis? Veikiausiai ją sužadino Salvatorės klausimas, ar ji ištekėjusi. Bet kam jam tai žinoti?
Tačiau toliau mąstyti Džesika nebeturėjo laiko, nes uniformą vilkintis vairuotojas atidarė prabangaus automobilio dureles. Jai!
– Labai ačiū, – skubiai padėkojo ji, stengdamasi kaip galima elegantiškiau atsisėsti ant galinės sėdynės.
Nebuvo itin paprasta, nes ten, kitame minkšta oda apmuštos sėdynės gale, patogiai ištiesęs ilgas kojas jau sėdėjo Salvatorė. Rankos sunertos ant krūtinės, o veido išraiška neįskaitoma, nes automobilyje tvyrojo prieblanda, bet Džesika pastebėjo, kaip sublizgo jo akys.
– Štai ir tu, – sumurmėjo jis, pajutęs užplūstantį nusivylimą. Ta beprotiška pirma galvon šovusi idėja jo tikrai neišgelbės. Apsisiautusi pigiu plačiu lietpalčiu ir išblyškusiu veidu mergina atrodė visiškai neišskirtinė. Ne, Džesika tikrai negali jo lydėti į jokį renginį, nebent tik užnešti pirkinius į jo butą. Kas patikėtų, kad jis gali susitikinėti su tokia mergina? Niekas, turintis bent kiek smegenų.
– Kur tu gyveni?
Džesika atsisėdo tiesiai kaip styga.
Pasakė gatvės pavadinimą vairuotojui, o šis pakėlė juos skiriantį stiklą, ir ji liko viena su Salvatore. Paskutinį kartą taip nesmagiai ji jautėsi paskutinę dieną mokykloje, kai pamiršo, jog reikėjo ateiti be uniformos.
Salvatorė perskaitė jos kūno kalbą ir kreivai šyptelėjo. Ji nervinasi. Nejau mano, kad jis ruošiasi ją užpulti? Jei tikrai taip, tada merginos nuomonė apie save gerokai išpūsta.
– Nusiramink, – tyliai tarstelėjo jis.
Džesika atsilošė sėdynėje; jos oda buvo tokia minkšta, kad buvo sunku patikėti, jog ji automobilyje.
– Labai malonu, kad pasisiūlėte mane parvežti.
– Man nesunku.
– O kur… gyvenate jūs?