– Bjaurybė!
Išlipusi iš lifto Ema pasitraukė į šalį, nes nuostabaus grožio moteris juodais žvilgančiais plaukais išbėgo iš Luko kabineto. Jos veidu tekėjo ašaros, ji stovėjo ir žiūrėjo į uždarytas Luko kabineto duris ir laukė, kol jos atsidarys, laukė, kad jis vysis ją, kad pašauks ir, suprantama, pasakys, jog ne taip turi būti ir jis apsigalvojo.
Savaime aišku, jis to nepadarė.
Savaime aišku, kad nepadarys – niekas, paskelbęs Lukui ultimatumą, neišeina šypsodamasis, netgi tokio reto grožio moteris, kuri kūkčiodama iš nusivylimo pagaliau paspaudė lifto mygtuką ir vis dar beviltiškai žvilgčiojo pro plyšį durims užsiveriant tikėdamasi, kad Lukas persigalvos.
– Tai ne mano kaltė, – pasakė jis iškišęs galvą pro duris, kai įdėmiai apsižvalgė ir įsitikino, kad saugu išeiti. Suglumęs jis pakėlė rankas ir pakartojo: – Iš tikrųjų šį kartą aš nekaltas.
Ema vis dar tylėjo, tik žiūrėjo sučiaupusi lūpas, kaip jis gurkštelėjo jos karšto šokolado – Lukas visada taip darydavo, jeigu ji nemačiom nespėdavo persipilti jo į savo puodelį.
– Garbės žodis, nekaltas!
– Jūs niekada nebūnate kaltas, – sarkastiškai mestelėjo Ema. Kas nors galėtų pamanyti, kad taip nemandagu ir jokiu būdu negalima kalbėti su savo bosu, bet ji kalbėdavo su juo būtent taip, nes laikėsi nuo jo per atstumą, o dirbo taip gerai, tad net ir po gluminančio pirmojo pasiūlymo visas šešias jos darbo savaites Lukas net nebandė flirtuoti.
Na, gal dabar tam netinkamas laikas!
Bet atkirtis buvo duotas greitai ir taikliai.
– Ar gavote mano žinutes? – pasitikslino Ema, nes Lukas niekada jų neskaitydavo. – Skambino daktaras Kalista, jis nori, kad jūs jam paskambintumėte.
– Gerai.
– Skambino ir jūsų sesuo, ji klausė, ar išrinkote kaklaraiščius?
– Kaklaraiščius?
– Ji elektroniniu paštu siuntė jums keletą kaklaraiščių nuotraukų – reikia išrinkti, kokius pajauniai ryšės per vestuves, be to, ji nori žinoti, ar jūs niekur neišvyksite. Jūsų sesuo šiandien skambino jau kelis kartus.
– Priminkite jai mano valandinį atlygį, – tingiai nutęsė Lukas, – o jeigu ir toliau skambins, pateikite sąskaitą.
Ema suprato, kad to daryti nereikia, tačiau kartais jis būdavo labai kandus.
– Aš kalbu rimtai, – pasakė Lukas, tarsi išgirdęs jos mintis.
– Nejaugi jūs tikrai norite, kad pateikčiau sąskaitą jūsų seseriai už tai, kad jums skambina? – Ema žinojo, kad jis to nenori, žinojo, kad pakeltų vėją, jeigu ji tikrai taip padarytų, ir tiesiog atsisakydavo dalyvauti jo žaidimuose.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.