Pirmas skyrius
Ema buvo atvira – net kalbėdama telefonu prisipažino, kad trečiadienio vakarais lanko vakarinę mokyklą, studijuoja dailę ir tikisi po poros metų užsiėmimus tęsti dieniniame skyriuje.
Viskas klojosi labai gerai iki tos akimirkos, kol Evelina išėjo jos pasitikti, o Ema nesuprato kodėl.
Ji labai kruopščiai ruošėsi šiam pokalbiui. Perskaitė viską, ką tik rado apie Damato finansininkus – apie jų įspūdingą suklestėjimą net ir per sunkmetį. Kaip Ema sužinojo iš vieno interviu, kuriuos Lukas Damatas duodavo retai, jis laikėsi dalykiško požiūrio: nėra jokio slapto jo sėkmės recepto, tiesiog protingi sprendimai, finansinis skaidrumas ir deramas atsargumas, kad neapdumtų akių. Taip, ji iš pagrindų išstudijavo viską, kas apie jį buvo rašoma, o paskui, ruošdamasi šiam pokalbiui, perskaitė visus patarimus savo mėgstamuose iliustruotuose žurnaluose.
Ema išnaršė komiso parduotuves ir aptiko nuostabų, gal kiek per daug jos apvalainą figūrą aptempiantį šviesiai alyvinį lininį garsios firmos kostiumą, džiovintuvu išsitiesino tankias rudas garbanas ir dailiai susuko prancūzišku stiliumi į kuodą, be to, pasinaudojo įžūliu vieno žurnalo patarimu ir patyrė siaubingų išlaidų: popietę prieš pokalbį nuėjo į kosmetikos saloną universalinėje parduotuvėje, apsimetė esanti būsimoji nuotaka ir pareiškė norinti prieš vestuves išbandyti makiažą.
Broliai nuolat šaipydavosi iš jos dėl manijos pirkti žurnalus, o tėvas dejuodavo, kad toks pomėgis brangiai kainuoja, bet Emai tai buvo gyvybiškai svarbu. Augdama be mamos, gyvendama netvarkinguose namuose, į kuriuos pakviestos pažaisti draugės daugiau niekada neužsukdavo, ji vaikystę ir paauglystę leido skaitydama iliustruotuose žurnaluose patarimus apie draugystę, priekabiavimą ir vaikinus. Tik iš žurnalų ji sužinojo apie dezodorantus, bučinius ir liemenėles. Prie žurnalų puolė, kai iš jos, dvylikametės, pradėjo juoktis dėl plaukuotų kojų. Ir nors ilgainiui pomėgis skaityti žurnalus šiek tiek apslopo, sulaukusi brandaus dvidešimt ketverių metų amžiaus, norėdama gauti savo svajonių darbą ji vėl čiupo žurnalus ir ėmė ieškoti juose patarimų apie makiažą ir kitus dalykus.
Ji nuostabiai atrodė, kaip tik to ir tikėjosi – daili, elegantiška, išpuoselėta, taip ir turi atrodyti šiuolaikinė dirbanti miestietė.
Be abejonės, Evelinai tai nepatiko.
Darbdavio atstovė buvo apsirengusi griežtą pilką kostiumėlį, avėjo juodus žemakulnius batelius. Gražius šviesius plaukus ji nešiojo tvarkingai pasikirpusi trumpai, lūpas neryškiai pasidažiusi koralų spalvos lūpdažiu. Tiesą sakant, atrodė visiška priešingybė Emai!
– Be to, ponas Damatas pageidautų, kad darbuotojas kalbėtų japoniškai… – tęsė Evelina.
– To nebuvo nurodyta skelbime, – atkreipė jos dėmesį Ema. – Be to, jūs apie tai neužsiminėte, kai kalbėjomės telefonu.
– Lukas… norėjau pasakyti, ponas Damatas… dėl tam tikrų priežasčių nemėgsta pateikti skelbimuose per daug reikalavimų, o aš, žinoma, tam pritariu… – Ji nežymiai prunkštelėjo. – Mes iškart suprantame, kai pasirodo tinkamas žmogus.
Taip, Ema ne kažin ką galėjo pridurti – akivaizdu, jog iš pirmo žvilgsnio apsispręsta, kad ji šiam darbui netinka.
Bet…
Bet dabar, kai jis tapo neįgyvendinama svajone, dabar, kai prabėgom šį tą pamatė, Emai to darbo labai reikėjo.
Alga buvo tokia, kad vertėjo išsinerti iš kailio… Ema jau kelis mėnesius stengėsi parduoti šeimos būstą, bet niekas juo nesusidomėjo, o skola už išlaikymą slaugos namuose vis didėjo. Per pirmąjį pokalbį telefonu Evelina paaiškino, kad Luko darbuotojai greitai nusialina. Kad jis yra kietas bosas, reikalaujantis visiško atsidavimo, ir kad šis darbas ir kelionės pareikalaus viso jos laiko, tačiau Emą tai kuo puikiausiai tenkino.
Vienus metus sunkiai dirbdama ji galėtų apmokėti slaugos namų sąskaitas. Tikriausiai per tą laiką parduotų namą ir apmokėtų visas skolas? Vieni metai sekinančio darbo ir pagaliau ji būtų laisva – laisva įgyvendinti savo svajones, laisva gyventi gyvenimą, kurio ligi šiol neturėjo.
O dabar šis vilties blyksnis greitai nyksta.
– Tad atleiskite… – Evelina stengėsi nusišypsoti, – man reikia skubiai paskambinti.
Ką gi, Evelina bent jau nelaikė Emos nežinioje ir jai nereikės kas penkias minutes žvilgčioti į telefoną ar bėgioti tikrintis pašto.
Aiškiau nebuvo galima parodyti, kad ji nepageidaujama.
– Dėkoju, kad susitikote su manimi… – Ema turėtų atsistoti ir išeiti, paspausti Evelinai ranką ir išeiti, tik kažkodėl vilkino ir dėl kažkokios kvailos, visiškai kvailos priežasties kaupėsi ašaros, nes dar vienos durys užsitrenkė prieš nosį jai braunantis į geresnę ateitį. – Dėkoju už sugaištą laiką.
Dėl visko kaltas horoskopas, nusprendė Ema, kai Evelina pakeverzojo pastabą ant jos kruopščiai paruoštos autobiografijos.
Tai jis liepė jai siekti šio darbo, primygtinai skatino ateiti čia ir jį gauti. Jis bylojo, kad Jupiteris ir Marsas tapo jos dešimtųjų namų valdovais, o tai garantuoja jai profesinę sėkmę…
Kvaili horoskopai, pagalvojo Ema, grįždama pasiimti rankinės. Ji niekada jais netikėjo.
O tada įėjo jis.
Ir kabinetas aptemo.
Tiksliau, jis neaptemo, bet galėjo ir aptemti, nes ji matė tik jį.
Ketvirtą valandą po pietų jis įžengė pasipuošęs smokingu. Evelina atsistojo, kelias minutes rišo peteliškę ir galiausiai padavė jam. Bet Emai tas laikas virto kone amžinybe, o pokalbis tarp jų vyko tarsi kinų kalba.
– Ponas Hirosiko nori kitą savaitę susitikti asmeniškai.
– Ne, – nuobodžiaudamas atsakė jis.
– Kasumi primygtinai reikalauja.
– Su juo galiu susitikti akis į akį.
– Be to, skambino jūsų sesuo, ji nusiminusi… norėtų, kad praleistumėte čia visą savaitgalį.
– Pasakyk jai, kad atsižvelgiant į tai, jog aš apmoku už visą savaitgalį… – Jo balsas buvo kimus, žemas, su itališku akcentu ir Ema pajuto, kaip linksta kojos… – Galiu pats nuspręsti, ką daryti.
Kol Evelina segė rankogalių segtukus, jis akimis apmetė kambarį ir abejingai žvilgtelėjo į Emą – ūmai žvilgsnis pasikeitė ir abejingumas pradingo.
Jis teikėsi pažvelgti į ją dar kartą ir tas žvilgsnis jai buvo gerai pažįstamas. Tokiu žvilgsniu žiūrėdavo jos tėvas ir broliai į nieko neįtariančias moteris degalinėse, prekybos centruose, mokyklos koncertuose, baruose ir visur kitur…
Tai buvo žvilgsnis, kuris perspėjo Emą apie pavojų.
Luko Damato, šešių pėdų ir dviejų colių ūgio vyro ryškiai mėlynomis akimis, lygioje kaktoje turėtų būti įspaustas žodis grėsmė. Juodi it degutas plaukai buvo suglostyti į viršų, tačiau viena tanki sruoga išslydo, kai Evelina oficialiai pareiškė jau užrišusi mazgą, ir jis išpuoselėta ranka persibraukė per plaukus lengvai gražindamas sruogą į vietą. Ak, Ema buvo mačiusi jį nuotraukose, žinojo, kad jis gražus, bet reikia pripažinti, kad prastos laikraščių nuotraukos nesugebėjo atspindėti jo esmės, tiesiog pritrenkiančios išvaizdos. Ant kairiojo skruosto driekėsi randas, tačiau šis trūkumas tik pabrėžė jo visapusį tobulumą.
– Mūsų niekas nesupažindino, – išgirdo Ema žemą, melodingą jo balsą. Putlios, jausmingos lūpos išlinko į šypseną, kai jis dirstelėjo į ją lovon kviečiančiu žvilgsniu. – Jūs?..
Kol Ema stengėsi atgauti žadą, Evelina ją pristatė:
– Ema Stefenson. – Atrodė taip, tarsi Evelina čiulptų citriną, ir Ema suprato, jog tikroji priežastis, dėl kurios jos nepriėmė į darbą, galbūt yra ta, kad ši moteris tikėjosi kokios nors negražios, neskoningai apsirengusios, vyresnės, stambesnės… tokios, kuri pajėgtų atsispirti Luko žavesiui. Na, ji galėtų nesijaudinti. Su tokiais tipais kaip Lukas Ema lengvai susitvarkytų net už nugaros surištomis rankomis – juk užaugo tarp tokių! – Mes ką tik baigėme