Pirmas skyrius
Elizabeta Meison spoksojo į rankoje laikomą vestuvinių dovanų sąrašą. Prabangiame lininiame popieriuje po žalios ir auksinės spalvos Harrods logotipu rikiavosi eilutės su prestižiniais pavadinimais: Villeroy & Boch, Royal Doulton, Lalique, Noritake, Le Creuset. Du servizai: vienas kasdienai, kitas – svečiams, virtuvės reikmenys, taurės, valgomieji įrankiai, šampano kibirėlis, vazos, padėklai, staltiesės…
Jei į vestuves pakviesti svečiai suneš bent pusę to, kas išvardyta, juodu su Martinu santuokinio gyvenimo pradžioje turės pilnus namus puikios kokybės gražių daiktų. Namai bus kaip iš paveikslėlio, tobuli iki smulkmenų.
Elizabeta priglaudė ranką prie krūtinės. Jai vėl suspaudė širdį, tarsi būtų trūkę oro. Mergina nuleido galvą ir pradėjo ritmingai kvėpuoti.
Įkvėpė, iškvėpė.
Iš garso kolonėlių sklido švelni pianinu atliekama sonata. Pro šalį prasiskubino pardavėjas, lydintis klientę prie Royal Worcester vitrinos. Elizabeta pajuto, kaip šonu nurieda prakaito lašelis.
Reikia kaip nors sutramdyti panikos priepuolius. Reikia džiaugtis! Juk po aštuonių savaičių ji ištekės už vyro, su kuriuo susitikinėjo pastaruosius šešerius metus, ir pradės naują gyvenimą. Tad neturėtų nei pulti į paniką, nei nerimauti.
– Štai šitos gražios, Elizabeta.
Pakėlusi galvą ji pamatė močiutę, laikančią rankoje taurę iš Waterford Crystal kolekcijos. Išblizgintos šampano taurės paviršius laužė šviesą; pati taurė atrodė lygiai taip, kaip iš jos senelių komplekto.
– Gražios, – patvirtino Elizabeta, – bet man atrodo, kad Martinui patinka šiuolaikiškesnis stilius. Jis nusižiūrėjo Riedel šampano taures.
Mergina pajuto, kaip raudonis nudažo skruostus. Ji niekada nebuvo gera melagė. Tai jai labiau patiko šiuolaikiškesnis dizainas; Martinui nusispjauti į taures. Bet ji juk negalėjo imti ir išrėžti močiutei, kas jai patinka labiau.
– O tu geriau pažiūrėk, pakilnok, – pasiūlė močiutė, modama Elizabetai prieiti.
Mergina išsižiojo norėdama pakartoti prieštaravimą, bet netarusi nė žodžio užsičiaupė. Žinojo, kas nutiks, jei močiutė susivoks, kad Elizabetai nepatiko jos skonis. Ji nieko nesakys, žinoma, nes jai nebūdinga tiesiogiai reikšti nepasitenkinimą, bet jos lūpų kampučiai nusvirs, ir likusią dienos dalį ji užsisklęs savyje. Gal net neateis vakarienės arba užsimins apie širdies lašiukus.
Tai ne kas kita, kaip emocinis šantažas, močiutė tikra jo meistrė. Ilgus metus ji menkiausiu rankos krustelėjimu, užuomina apie skaudančią galvą arba apsilankymą pas gydytoją dirigavo Elizabetos gyvenime viską nuo didelių iki pačių smulkiausių dalykų. Nors ir suprato, kad ja manipuliuojama, Elizabeta visada nusileisdavo. Taip buvo lengviau, ir ne taip jau svarbu, juodu su Martinu gers iš Waterford taurių ar iš Riedel, jei močiutė dėl to bus laimingesnė.
Tad, užuot laikiusis savo, ji atsistojo šalia ir pakėlusi taurę sutiko, kad rankoje jos svoris tikrai malonus, kad taurės idealiai tinka ypatingoms progoms. Įspraudusi pardavėją į kampą, močiutė ėmė kamantinėti apie gamybą ir ar būtų įmanoma užsisakyti jų daugiau, jeigu kelios ateityje sudužtų.
Elizabeta stovėjo šalia ir mandagiai šypsojosi. Aplink tarp vitrinų sukiojosi pardavėjai, kalbėdami pagarbiu, prislopintu tonu. Kur pažiūrėjusi, matė puikius, trapius, neįkainojamus daiktus, išdėliotus taip, kad patrauktų net pačią pedantiškiausią pirkėją.
Jos žvilgsnis nuslydo prie greta sustatytų krištolinių viskio grafinų. Prieš akis išplaukė vizija, kaip ji čiumpa stalelį ir apvertusi tėškia grafinus ant žemės. Vizija buvo tokia tikra, kad rankos susigniaužė, tarsi ji išties būtų girdėjusi dūžtančio krištolo garsą ir apstulbusių klientų bei pardavėjų šūksnius.
Elizabeta žingtelėjo atgal ir susinėrė rankas.
Ne todėl, kad baiminosi išties apversianti staliuką. Nieku gyvu ji taip nebūtų pasielgusi.
Mergina žengė dar vieną žingsnį atgal.
Abejonės prieš vestuves, – pasakė ji sau. – Nėra ko nerimauti. Visos nuotakos taip jaučiasi.
Išskyrus vieną. Pastaruoju metu Elizabetą kankino ne vien šis beatodairiškas, archajiškas impulsas. Praėjusią savaitę, per Karališkosios akademijos bičiulių draugijos pietus, ji vos sutramdė troškimą užversti galvą ir surikti iš visų jėgų, kai senasis ponas Levišamas pradėjo kalbėti apie servetėlių kokybę akademijos kavinėje ir kad tai byloja apie prastėjančius visuomenės standartus. O vakar sulėtino žingsnį prie tatuiruočių salono šalia Karaliaus kryžkelės stoties ir pasigrožėjo rožės raštais ant peties merginos, sėdinčios prie registracijos stalelio. Jau buvo beeinanti vidun, bet atgavo sveiką protą ir prisiminė, kas esanti.
– Elizabeta, ar girdėjai bent vieną žodį? – paklausė močiutė.
Mergina atsitokėjo. Ir pardavėja, ir močiutė žiūrėjo į ją laukdamos atsakymo.
– Atleisk, močiute, užsisvajojau.
Senoji moteris meiliai patapšnojo jai per petį.
– Eime, apžiūrėsime Wedgewood porcelianą.
Nutaisiusi šypseną, Elizabeta leidosi vedama.
Jau buvo vėlyva popietė, kai ji grįžo į senelių Karaliaus Jurgio stiliaus namus Meifere. Po pietų močiutė nuėjo namo pailsėti, o Elizabetai teko susitikti su floriste. Pakeliui į namus ji užsuko į bičiulės Violetos butiką Noting Hile, o kai pravėrė namų duris, laikrodis jau mušė šešias. Nusitraukusi nuo peties rankinę, pradėjo rištis šaliką ir mautis pirštinaites.
Buvo antradienis, vadinasi, tuojau pasirodys Martinas. Antradieniais jis visada valgydavo pas juos vakarienę. Lygiai taip pat reguliariai trečiadieniais žaisdavo sieninį [Angl. squash.], o penktadieniais vesdavosi ją vakarienės. Paskubėjusi ji dar spės atsigaivinti prieš jam atvykstant.
Namų šeimininkė buvo tvarkingai sudėjusi Elizabetai skirtus laiškus į krūvelę ant staliuko prieškambaryje. Sukdama prie laiptų, ji greitai juos pervertė. Akį patraukė oficialus vokas, ir ji sustojo. Martinas buvo prašęs užsakyti gimimo liudijimo kopiją, kad galėtų paimti leidimą tuoktis. Savo vardu jis negalėjo užsakyti jos gimimo liudijimo. Elizabeta praplėšė voką norėdama įsitikinti, kad galiausiai turi reikiamą dokumentą. Dar vienas darbas bus atliktas.
Išlanksčiusi popieriaus lapą, ji greitai peržvelgė, ar viskas surašyta teisingai. Elizabeta Džeinė Meison, gimusi 1980 metų rugpjūčio 24 dieną, motinos pavardė Eleanora Metė Vitaker, tėvo…
Šalikas ir pirštinės išslydo iš rankų ant prieškambario grindų, o ji žiūrėjo į langelį, aiškiai pavadintą tėvo vardas ir pavardė.
Semas Blekvelas.
Kas, po velnių, tas Semas Blekvelas?!
Jos tėvas buvo Džonas Aleksanderis Meisonas, gimęs 1942 metų sausio 16 dieną, žuvęs sudužus lėktuvui kartu su jos motina prieš dvidešimt trejus metus.
Čia kažkokia klaida, kitaip ir būti negali.
Elizabeta nukreipė žvilgsnį į uždarytas duris ilgo koridoriaus gale. Jausdama nemalonų sunkumą pilve, su liudijimu rankose pasuko prie jų. Senelio kabinete aidėjo žemas vyriškas juokas, bet pirmąsyk gyvenime ji nesivargino belstis.
– Čia įvelta kažkokia klaida, – įsiveržusi pareiškė.
– Elizabeta, galvojau, kada pareisi, – tarė Martinas.
Sužadėtinis atsistojo ir priėjo jos pabučiuoti; jam šypsantis prie pilkų akių kampučiuose susimesdavo raukšlelės. Kaip įprastai, vilkėjo nepriekaištingą trijų dalių kostiumą, ryšėjo konservatyvų dryžuotą šilkinį kaklaraištį, tamsūs plaukai buvo tvarkingai perskirti sklastymu.
Užuot atsukusi pabučiuoti lūpas, Elizabeta atkišo jam gimimo liudijimą.
– Pažiūrėk! Privelta klaidų, neteisingai įrašyta tėvo pavardė.
Trumpą akimirką Martinas nuščiuvo,