– Ačiū, ne. Galėsi seilėtis už mus abi.
Natanielis išėjo į scenos vidurį ir pažvelgė į tamsą. Publikos nematyti. Apie kritikus jis negalvojo.
Jis buvo Ričardas II, pasmerktasis karalius.
Pasiruošęs ištarti įžangines eilutes Džonui Gontui, Natanielis pravėrė burną, bet rampos šviesos netikėtai apšvietė pirmą parterio eilę.
Laikydamas rankoje karūną jis nukreipė žvilgsnį žemyn, ir jo akys įsmigo į pažįstamą veidą. Pažįstamą ir sykiu nepažįstamą. Dvidešimt metų nepraėjo be pėdsakų, bet veido bruožai vis dar buvo tie patys.
Šokas sustabdė laiką.
Veido bruožai ėmė lietis.
Pro šalį bauginamu greičiu ėmė lėkti praeities prisiminimai, ir Natanielio susitelkimas, tarsi į betoną trinktelėjęs stiklas, skilo į šipulius. Akimirkai atsivėrusios atminties durys išleido lemtingąją prisiminimų virtinę; džiaugdamosi po ilgų metų ištrūkusios iš kalėjimo, praeities šmėklos ėmė nepaliaujamai sukti ratus Natanielio galvoje.
Riksmai ir siaubas. Liaukis, liaukis! Ir kraujas. Visur kraujas. Darykite ką nors…
Jis jautėsi bejėgis. Visiškai bejėgis.
Besidaužančia širdimi Natanielis pažvelgė į karūną gniaužiančias rankas. Kraujo nebuvo. Jo rankos švarios. Tačiau judėti jis vis dar negalėjo, mintis sustingdė jo nepasitikėjimo savimi vaiduokliai. Natanielį graužė suvokimas, kad jis nieko nedarė, nieko nepadarė…
Kaltė užslinko ant jo kaip nuodingas šliužas, jis nesuprato, kaip tuo pat metu galima ir prakaituoti, ir drebėti.
Tik miglotai jausdamas žiūrovų eilėmis vilnijančius spėliojimus Natanielis iš paskutiniųjų stengėsi užverti duris į tamsiąją savo sielos dalį.
Ričardas, – be atvangos kartojo sau jis. – Karalius Ričardas.
Tvirčiau suspaudęs karūną jis vėl pamėgino įsinerti į savo herojaus kailį. Tačiau herojus jam nebetiko. Savikontrolė nuslydo nuo jo tarsi mantija.
Kas kartą atmerkęs akis matė tą patį iš pirmosios eilės žvelgiantį veidą, kuris vis priminė, kad jis nesąs Ričardas II, kad jis – Natanielis Vulfas, aktorius su gerokai dramatiškesne šeimine biografija, nei aprašė žymusis dainius.
Jeigu Šekspyras tebebūtų gyvas, – karčiai galvojo Natanielis, – Vulfų šeimos istoriją būtų pavertęs trijų dalių tragedija.
Jokios komedijos. Jokių laimingų pabaigų.
Apimtas nevilties Natanielis iš visų jėgų yrėsi per tamsą į paviršių, tačiau jautėsi skęstąs, klimpstąs vis giliau į tirštą praeities pelkę.
Kodėl jam reikėjo pasirinkti grįžti būtent dabar? Kodėl dabar, kai jie visi susitvarkė savo gyvenimus?
Jį pervėrė karštas ir aitrus pyktis
Reikia perspėti Anabelą. Bent šitai juk gali padaryti. Tuojau pat privalo su ja susisiekti.
Spėliojimai žiūrovų sausakimšoje salėje dabar virto neramiais kuždesiais. Žmonės, kurie manė, kad Natanielis tyli siekdamas maksimalaus efekto, staiga suprato, kad nutiko kažkas siaubingo. Tyla virto murmesiu, murmesys – pašnekesiais.
Tarsi smūgio laukiantis kovotojas įtempęs pečius, Natanielis dar kartą pamėgino ištarti įžangines eilutes, bet dabar netgi nepajėgė jų prisiminti. Laiko skylės įtrauktas į praeitį, jis jautėsi taip, tarsi sluoksnis, kuriuo buvo atsitvėręs nuo pasaulio, paprasčiausiai ištirpo.
Likęs be priedangos, Natanielis buvo priverstas įsinerti į vienintelio veikėjo, kurį visą gyvenimą vengė vaidinti, kailį.
Natanielio Vulfo.
Praėjusį kartą jis nuvylė ją. Šį kartą taip tikrai nenutiks.
– Ponai ir ponios… – Šaltas, beasmenis jo balsas nusklendė iki pat galinių eilių. Natanielis sąmoningai nežiūrėjo į priekyje sėdintį vyrą. Tik didžiausiomis valios pastangomis jam pavyko susivaldyti nenužengus nuo scenos, nečiupus jo už gerklės ir neparvertus ant žemės. – Šio vakaro vaidinimas atšaukiamas. Dėl pinigų grąžinimo prašau kreiptis į bilietų kasą.
Baigusi ruoštis pokalbiui Keitė pasukiojo skaudamus pečius ir išėjo iš kostiumų skyriaus. Užkulisiuose buvo nykiai tylu. Visi žiūrėjo į Natanielį Vulfą.
Akimirką ji stovėjo traukdama į save kvapus ir teatro atmosferą. Istorija buvo įsismelkusi į pastato sienas. Kiek žymių aktorių mynė šio teatro grindis?
Trumpam ji vėl virto šešiamete mergaite, su savo seserimi Paula žaidžiančia teatrą.
Keite, tu negali būti princese, nes esi per stora, o tavo plaukai garbanoti. Aš esu pati gražiausia, todėl ir būsiu princese. Gali mane aprengti.
Tai, kas prasidėjo kaip pareiga, virto aistra. Kai Paula nusprendė, kad tampymasis su savo kresna jaunėle sesute gadina įvaizdį, Keitė toliau rengė savo drauges. Kiekvieną vakarą po pamokų jos kurdavo vaidinimus, o pareiga nuspręsti, ką kuri turės vilkėti, tekdavo Keitei. Jai patiko eksperimentuoti su įvairiais deriniais, patiko iššūkis kurti kiekvieno herojaus esybę atitinkančius kostiumus. Princesė su kardu. Fėja su bridžais ir auliniais batais. Klausydamasi, kaip draugės renkasi vaidmenis, ji instinktyviai žinodavo, kuris kostiumas kiekvienai jų padės geriausiai atlikti savajį. Ji rengdavo drauges, lėles, mamą…
Tačiau niekada neberengė vieno žmogaus – Paulos, kurios svajonės tapti manekene nunešė ją toli nuo jos kuklių šaknų.
Bet Keitė nesiliovė svajojusi.
Garsus trenksmas užkulisiuose sugrąžino ją į realybę.
Pasukusi galvą ji įsiklausė. Garsas, prasidėjęs kaip ramūs vyriški žingsniai, peraugo į bėgimą.
Keitė suraukė kaktą, bet iš vietos nepajudėjo – pasiruošusi paaiškinti, kad triukšmas veikiausiai girdimas visame Londono Vest Ende.
Ir kas gi galėtų šitaip bėgti? Tikriausiai koks nepatyręs scenos darbininkas. Arba koks nors įkyruolis, kuris stoviniavo užkulisiuose, kad galėtų užmesti akį į stiprią ir vyrišką Natanielio Vulfo figūrą bei nepriekaištingus jo veido bruožus.
Suvokusi, kad bėgantysis lekia tiesiai į ją, Keitė skubiai žengė žingsnį į šalį, bet buvo per vėlu. Į ją trenkėsi raumeningas vyriškas kūnas, ir ji atbula nuskriejo atgal. Nei surikti, nei aiktelėti nebuvo kada. Stumtelėta ji pasiruošė trenktis į žemę, bet ją sugavo stiprios rankos, pastatė ant kojų ir, įsitikinusios, kad ji jau nebesverdėja, paleido.
Prispausta prie tvirtos raumeningos krūtinės Keitė jautė, kaip jos viduje kažkas tirpsta. Reakcija buvo gaivališka, šokiruojanti savo jėga, prasismelkianti net pro šalto proto užkardas.
Tvirtas kūnas, juodi plaukai ir akys, priverčiančios moterį pamirši net savo vardą.
– Ak, pone Vulfai, nesitikėjau jūsų čia išvysti. Turiu galvoje, kad jūs čia, žinoma, vaidinate, negalėjau nesitikėti jūsų čia pamatyti, tik gal ne visai čia ir ne šią akimirką, ir jau tikrai ne bėgantį užkulisiais. – Ak, Keite, užsičiaupk. – Ar kas nors nutiko? Na, juk turėjo kažkas nutikti, – murmėjo ji. – Antraip juk nelėktumėte per užkulisius kaip dramblių banda, bet…
– Jis čia… – Jis taip stipriai sugniaužė Keitės rankas, kad mergina net suinkštė.
– Kas? – Ji kvailu žvilgsniu, smarkiai plakančia širdimi ir perdžiūvusia burna pakėlusi galvą žiūrėjo į Natanielį. Šis