PIRMAS SKYRIUS
Jie laukė, kada jis susimaus.
Natanielis Vulfas, Holivudo blogiukas ir milijonų moterų erotinių fantazijų objektas, vienas stovėjo žymaus Londono teatro užkulisiuose ir klausėsi susijaudinusių, pasirodymo pradžios laukiančių, žiūrovų balsų gaudesio.
Jis žinojo, kad susirinkusiuosius beveik galima suskirstyti į dvi grupes. Moteris, kurios atėjo pamatyti, ar jo veidas ir kūnas atitinka išvaizdą plačiajame ekrane, ir vyrus, kurie smalsauja, ar jis tikrai sugeba vaidinti.
Priešiškumas Natanieliui Vulfui kilo jau tada, kai buvo pranešta, jog jis atliks pagrindinį vaidmenį modernioje Šekspyro Ričardo II interpretacijoje.
Visi buvo įsitikinę, kad jam nepavyks. Sklandė nuomonė, kad jam skirti apdovanojimai, ovacijos, filmų pelningumas tėra dailaus veidelio ir išmanios kameros darbo rezultatas. Jie galvojo, kad jis neturi talento.
Natanielio lūpų kampučiai kilstelėjo ir virto ciniška šypsenėle.
Jų prietarus jis nusvies iki mėnulio. Nuo rytojaus ryto niekam nekils klausimų dėl jo talento. Laikraščiuose puikuosis ne antraštės: Ar didelis piktas Vulfas tikrai sugeba vaidinti?, bet Didelis piktas Vulfas užčiaupia kritikus ypatinga vaidyba. Jis pademonstruos tokį emocinį diapazoną, kokio teatre dar niekas neregėjo.
Užkulisiuose taip pat stoviniavo režisierius, su kuriuo Natanielis dabar apsikeitė trumpais žvilgsniais. Šių dviejų vyrų bendradarbiavimas buvo audringas – Natanielis pagrindinį vaidmenį primygtinai norėjo vaidinti savaip, o režisierius turėjo savo nuomonę. Abu žinojo, kad iš jų kovos kilusi magija įeis į teatro istoriją.
Artėjant lemiamam momentui, Natanielis užsimerkė ir atsiribojo nuo išorinio pasaulio. Tai buvo jo ritualas. Dar po kelių akimirkų Natanielis Vulfas liausis egzistavęs.
Nuo šiol jis – Ričardas, Anglijos karalius.
Taip Natanielis elgdavosi visada. Paversdavo savo vaidmenį tikrove. Jis ne paprasčiausiai vaidindavo savo herojų, o juo tapdavo. Dar būdamas devynerių suprato, kad įmanoma įsinerti į kito žmogaus kailį ir jame pasislėpti. Taip jam pavykdavo pabėgti nuo gyvenimo pakraščius lyžčiojančios tamsos. Jis galėjo tapti kuo tik panorėjęs. Riteriu, nindze, drakonų medžiotoju, vampyru, superdidvyriu. Būdamas beviltiškoje padėtyje, jis pats atrado savyje galią ir jėgą kovoti. Apsaugoti tuos, kuriuos myli. Iš pradžių vaidyba buvo kaip būdas pabėgti, tačiau netrukus virto kauke. Taip jis ir gyveno. Vienas, slapstydamasis po herojų veidais ir nuo nieko nepriklausydamas.
Buvimas kitu žmogumi jam nekėlė jokių sunkumų.
Problemų kėlė tik buvimas žavinguoju Natanieliu Vulfu.
– Ši suknelė tikrai jūsų nestorina. – Keitė korsetu suveržė liulančius lašinius. – Spalva tiesiog akį glosto. Be to, juk esate Glosterio kunigaikštienė. Privalote atrodyti… – Aktorė metė į ją piktą žvilgsnį, ir Keitė nutilo. – Kaip garbingą padėtį užimanti moteris, – užbaigė ji. – Privalote atrodyti oriai.
– Nori pasakyti, kad atrodau stora ir sena?
– Ne! Kostiumą parinkau be galo apdairiai. – Suvokdama, kaip aktorė gali interpretuoti jos žodžius, Keitė pasiruošė atlaikyti dar daugiau įžeidimų. – Vaidinate gedinčią našlę, todėl neturite atrodyti giedra ir linksma.
– Mokai mane vaidinti?
– Ne. Tik sakau, kad vaidmeniui tinkate puikiai. Maldauju, atsipalaiduokite.
– Kaip galiu atsipalaiduoti, vaidindama greta Natanielio Vulfo? Jis sarkastiškas, kandus, nepastovios nuotaikos… Vakar, kai padariau tą mažą klaidelę…
– Jis paprasčiausiai į jus pažiūrėjo, – raminamai pasakė Keitė. – Juk jis nieko nepasakė.
– Net neįsivaizduoji, kiek daug gali pasakyti akys, ypač jei jos Natanielio Vulfo. Kai jis į mane žiūri, jaučiuosi tarsi pjaunama lazeriu. – Vis labiau jaudindamasi vyresnioji moteris pamojo ranka į duris. – Eik. Privalau atsidurti tarp žmonių, kurie supranta mano temperamentą.
Irzlų ir dirglų?
– Dar neužsegiau jums suknelės. – Keitei virpėjo rankos. – Paklausykite, visi mes apimti panikos…
– O ko tau panikuoti?
– Na… – Nedaug trūko, kad Keitė būtų ėmusi ir išklojusi visą tiesą apie susitikimą su žymiausiu britų kostiumų dizaineriu ir kaip smarkiai nuo to priklausė jos ateitis. Ji kone pradėjo pasakoti ir apie savo skolas, kurios buvo tokios klaikiai milžiniškos, jog naktimis, mėginant rasti būdą, kaip viską grąžinti, ji kurdavo įsivaizduojamas elektronines sprendimų lenteles.
Neteisingai supratusi Keitės tylėjimą, aktorė nekantriai atsiduso.
– Net neįsivaizduoji, ką reiškia vaidinti drauge su Holivudo žvaigžde. Neturi supratimo, kaip jaučiuosi žinodama, jog visi iki vieno žiūrovai susirinko pamatyti jo. – Aktorė savo rūstybę sutelkė į Keitę. – Net jeigu plyštų suknelė, visi tebežiūrėtų į jį! Niekas nepastebėtų, kad esu nuoga!
Pakraupusi nuo tokios minties, Keitė kelis kartus giliai įkvėpė.
– Maldauju, nusiraminkite. Tai tik premjeros keliamas nerimas. Taip jaučiasi visi.
– Visi, išskyrus Natanielį Vulfą, – atšovė aktorė. – Jis tolimas kaip Antarktida ir ne ką mažiau apledėjęs. Niekas, bijodamas susižeisti į visą tą ledą, net nedrįsta prie jo artintis.
– Nes nuskęstų kaip Titanikas.
– Ar sakai, kad atrodau kaip Titanikas?
– Ne! – Keitė nusprendė, kad bus saugiau baigti pokalbį. – Atrodote nuostabiai, o suknelė tinka tobulai.
– Neilgai tiks. Kai nervinuosi, labai noriu valgyti. O vaidindama su Natanieliu Vulfu nervinuosi nuolat. Esi jauna ir graži. Kodėl dar nepasirūpinai krūtis pakeliančia liemenėle ir gilia iškirpte, kaip kitos merginos užkulisiuose?
– Su pakeliančia liemenėle atrodau juokingai, be to, jeigu Natanielis Vulfas mane pastebėtų, gaučiau širdies smūgį. Laimei, jis net nežino, kad egzistuoju. Jis mane vadina drabužine. Net kai matavau jam kostiumą, nepratarė nė žodžio. Nes visą laiką kalbėjosi telefonu. Įkvėpkite… – Melsdamasi, kad užtrauktukas neplyštų, Keitė ėmė jį segti. Ji anaiptol netroško pamokslauti apie tai, kad spurgų kimšimas tarp kostiumo matavimosi ir premjeros – ne itin geras sumanymas. – Natanielis Vulfas toks garsus, kad net būti šalia jo nemoku. Kai jis įeina į kambarį, man darosi negera, atvimpa apatinis žandikaulis, žiopsau kaip kokia kvaiša, o tai jau nėra gerai. Šiaip ar taip, jis – visiškas blogiukas, o man labiau patinka ne tokie bauginantys vyrai. – Keitė susagstė ties apykakle įsiūtus kabliukus. – Štai. Esate pasiruošusi. Sėkmės.
– Linkėti aktorei sėkmės yra blogas ženklas. Turėtum sakyti nusilaužk koją ar ką nors panašaus.
Keitė atsiduso. Susiplėšyk užtrauktuką?
– Esu atsakinga už kostiumus, ir jeigu kas nors ką nors nusilaužtų, atsidurtume keblioje padėtyje, nes nė vienas kostiumas netilptų ant gipsinio įtvaro. O dabar turiu bėgti padėti apsirengti Džonui Gontui.
Ji spruko į kostiumų skyrių, kur artimiausia jos draugė ir padėjėja Klerė, žiaumodama šokoladą, skaitė po kostiumu paslėptą žurnalą apie įžymybes. Keitei įėjus, padėjėja pakėlė