PIRMAS SKYRIUS
Anysa Adani jautėsi it košmare. Tetoms ir jaunesniajai seseriai ją vedant pas jaunikį, ji visaip mėgino užgniaužti kylančią paniką.
Prašmatnus saris varžė judesius ir dar labiau stiprino klaustrofobiją. Sunkūs papuošalai, tikrąja to žodžio prasme varvantys nuo galvos, ausų, kaklo, rankų ir plaštakų, lenkė ją prie žemės.
Kovodama su nenugalimu noru išsilaisvinti ir sprukti ji dar kartą pamėgino save įtikinti, kad dėl tokios keblios padėties kalta tik ji. Jeigu būtų atsižvelgusi į kitų nuomonę, nebūtų buvusi tokia nedovanotinai naivi… tokia pernelyg patenkinta esama padėtimi, ir galbūt nebūtų atsidūrusi dabartinėje situacijoje.
Netrukus mergina su palyda pasirodė jaunikiui ir savo tėvams. Gražiame ir erdviame vidiniame kiemelyje, kurį apšvietė jaukus šimtų žibintų švytėjimas, susirinkusi minia nuščiuvo. Šis kiemelis buvo vieno prašmatniausių Mumbajaus viešbučių puošmena, brangakmenis viešbučio karūnoje. Dabar vien jo prabanga Anysai kėlė siaubą, tikrovė ir vėl užgriuvo ją visu svoriu.
Dėl artėjančios lemties ir tragedijos apimta siaubingo šleikštulio, Anysa nenoriai tipeno pirmyn; netikėtai jos žvilgsnį patraukė vos pastebimas judėjimas šone. Ji pasuko galvą ir akimirką tarsi apakinta žvelgė į šaltai mėlynas vyriškas akis. Vyriškio gerai nebuvo matyti, jį gaubė prieblanda, tačiau net tokioje šviesoje galėjai įžvelgti aukštą jo stotą ir grožį; Anysa trumpam pamiršo, kur esanti.
Galiausiai įsidėmėjusi tamsiaplaukį nepažįstamąjį, kuris neabejotinai buvo įsmukęs paspoksoti į prestižiškiausią metų vestuvių ceremoniją, ji vėl puolė į skaudžią tikrovę, kuri dabar, pamačius šį vyrą, atrodė netgi dar skaudesnė, – tarsi jis būtų kokia pabėgimo ar laisvės galimybė. Netikėtai Anysa suprato tą trumpą akimirką nepasirūpinusi nuslėpti akyse nei baimės, nei sumaišties. Jis turėjo visa tai pamatyti, todėl ji tegalėjo jaustis dėkinga, kad vyriškis buvo visiškas pašalietis. Atplėšusi nuo jo žvilgsnį Anysa padrąsino save ir žengė pasitikti likimo…
Nuo karšto nuotakos žvilgsnio Sebastianui Vulfui vis dar lengvai svaigo galva. Veidą mergina buvo atsukusi tik trumpam, bet tose rudose akyse jis spėjo pamatyti visą gyvenimą.
Sebastianas pamėgino nusipurtyti kūną užvaldžiusį keistą dilgsėjimą. Jis nenoromis turėjo pripažinti dar nė karto nematęs tokios gražios nuotakos. Paskui ciniškai sau nusišypsojo, – tarsi kada nors ketintų stebėti, kaip jam skirtoji eina pas jį. Pasakyti, kad Sebastianas, kilęs iš didelės šeimos ir gimęs tėvui, kuris per visą gyvenimą turėjo tris žmonas, daugybę meilužių ir aštuonis vaikus, skeptiškai žiūrėjo į šventąjį santuokos sakramentą, būtų mažų mažiausiai per švelnu.
Geležinės valios pastangomis jis vėl nukreipė mintis į aplinką, kaip galima toliau nuo potencialiam minų laukui prilygstančių prisiminimų apie šeimą, kurios nariai, vos gavę progą, paliko Vulfų dvarą ir pasklido po platųjį pasaulį.
Erdvaus ir puošniai dekoruoto vidinio kiemelio centre, temstančio dangaus fone, stovėjo didžiulė nepakartojamo grožio šilku dengta palapinė. Dėl karališkos ir gracingos laikysenos nuotaka atrodė aukštesnė, nei buvo iš tikrųjų.
Jos veidas – tarsi glotni kaukė, rodanti gilų susikaupimą, bet žinodamas, koks įmantrus yra tradicinis indų santuokos ritualas, Sebastianas negalėjo jos dėl to kaltinti. Ritualą sudarė svaiginanti veiksmų, kurių kiekvienas buvo ne mažiau svarbus už paskutinįjį ir pakluso griežtam kodeksui, seka. Ceremonija vyko jau ne vieną dieną, ir dabar pagaliau pasiekta jos kulminacija. Nuo smilkalų šiltas oras buvo pritvinkęs sodraus ir prabangaus aromato.
Dar prieš kelias minutes Sebastianas stebėjo, kaip aukštai iškeltame auksiniame krėsle buvo atneštas ilga auksu siuvinėta tunika ir prie jos derančiomis kelnėmis pasipuošęs jaunikis, kurį pasveikino giminės; jo veidas slėpėsi už šviežių serenčių uždangos.
Tik paskui buvo atlydėta nuotaka, kurios riešai išpuošti sidabrinėmis, raudonomis ir auksinėmis apyrankėmis. Rankas iki pat alkūnių puošė įmantrios chna dažais pieštos tatuiruotės. Su žvilgančiu raudonų ir aukso spalvų sariu, puošniu galvos apdangalu ir perlų bei deimantų dirbiniu ant kaktos jaunoji atrodė kaip Mogolų imperijos laikų Indijos princesė.
Vėl prisiminęs, kaip susipynė jųdviejų žvilgsniai, Sebastianas saulės rezginyje pajuto geismo dūrį. Keista, bet jam pasirodė, kad jos didžiulėse rudose, tirštai juodais dažais apvestose akyse matė kažką panašaus į paniką ir neviltį.
Jis susiraukė: veikiausiai bus apsirikęs, nes dabar, jaunikiui ir jaunajai dedant vienas kitam ant galvos girliandas, ji atrodė kuo tyriausias romumo įsikūnijimas. Ar jam ir vėl pasivaideno, kad suvirpėjo gležnos jos rankos? Sebastianas mintyse save subarė: kodėl jam turi rūpėti nepažįstamosios emocinė būsena jos vestuvių dieną? Jam turėjo rūpėti tik tai, kad ceremonija praeitų sklandžiai ir kad nekiltų nė menkiausio preteksto prikibti prie santuokos vietos.
Šis viešbutis buvo tik vienas iš didelį pelną nešančios visą pasaulį apjuosusios viešbučių grandinės. Beprotiškai prabangus Didysis Mumbajaus Vulfų viešbutis. O jis pats čia užsuko tik patikrinti, ar metų vestuvių ceremonija vyksta kaip pridera: Anysa Adani su Džamaliu Kapūru Chanu – dvi karščiausios Bolivudo žvaigždės.
Iš ataskaitos, kurią jam buvo pateikęs asmeninis padėjėjas Indijoje, Sebastianas žinojo, kad Anysa Adani prieš kelerius metus buvo tituluota Mis Indija, o po sėkmingos manekenės karjeros pradėjo vaidinti Bolivudo filmuose; ji greitai tapo Indijos kino gerbėjų numylėtine, ir dauguma filmų, kuriuose ji vaidino, atsidurdavo pirmojoje geriausių filmų sąrašo vietoje. Meilė ir santuoka su kita Bolivudo žvaigžde Džamaliu Kapūru Chanu turėjo ilgiems ateities metams porą paversti karščiausia Indijos kino pora. Apie juos sukosi visos masinės liaupsės, o daugiau nei milijardą žmonių turinčioje šalyje tai buvo labai sumanu.
Sebastianas skubiai apžvelgė vidinį kiemelį, su pasitenkinimu užfiksavo kiekvieną nuo galvos iki kojų ginkluotą apsaugos darbuotoją ir paprastai apsirengusį policininką bei nuosavus puikiai ištreniruotus apsaugos komandos narius. Atsitiktinumams čia vietos nebuvo; Sebastianas pasitikėjo griežtomis apsaugos priemonėmis ir diskretiškumu, kuriuos galėjo užtikrinti visuose iki vieno savo viešbučiuose. Kaip tik tai ir buvo viena priežasčių, kodėl šiai ceremonijai buvo pasirinktas būtent jo viešbutis, ką jau kalbėti apie santūriai prabangų interjero grožį.
Iš ten, kur stovėjo Sebastianas, buvo matyti kylantis mėnulis, kurio šviesa tarsi takas nusidriekė per Arabijos jūrą, ir prožektoriais apšviestų Indijos vartų – žymiausio Mumbajaus objekto – kontūrai.
Sebastianas laukė, kada jį apims įprastas pasitenkinimo jausmas, kuris visuomet apimdavo tokiais retais momentais, kai tarsi iš šalies galėdavo apžvelgti ilgą ir sunkų savo darbo kelią. Ilgokai stovėjęs aukštai iškelta galva, jis pagaliau pripažindavo savo sėkmės vaisius. Tačiau šį kartą pasitenkinimo nejuto. Sebastianas tik dar po kelių akimirkų suprato, kad šis jausmas buvo jį aplankęs jau senokai.
Nepratęs prie tokių apmąstymų ir netgi šiek tiek sunerimęs dėl gilinimosi į savo jausmus, ko paprastai nedarydavo, Sebastianas dar kartą pažvelgė į palapinės centrą, kur nuotaka ir jaunikis dabar vienas šalia kito sėdėjo ant pakylos pastatytuose karališkuose krėsluose.
Dailus jaunosios veidas vis dar buvo it šalta ramybės kaukė, bet Sebastianui net plaukai piestu stojosi – taip stipriai jis jautė, kad tokia išraiška iš tikrųjų tėra tik kaukė.
Paskui papilvėje jis pajuto kai ką gerokai žemiškesnio.