– Padarysime štai kaip, – ji švelniai palietė Glorijos ranką – fizinis kontaktas visada paskatina gijimo procesą. – Paprašysiu seselės, kad sušvirkštų nuskausminamųjų. Žygis namo gerokai išjudins jūsų kaulus, todėl gali skaudėti. Įspėju, kad tie vaistai išties galingi, taigi nusiteikite trumpam atotrūkiui nuo realybės.
Glorija prisimerkė ir su pasibjaurėjimu nusipurtė Lorės ranką.
– Man ne aštuoneri, todėl nėra reikalo kalbėti tokiu tonu! Kuo puikiausiai viską suprantu ir be tokio ilgo idiotiško paaiškinimo. Gerai, atvaryk čia tą seselę. Ji apsidžiaugs gavusi progą paskutinį kartą patenkinti savo sadomazochistinį potraukį.
– Einu. Ilgai neužtruksiu.
Lorė nuskubėjo į medicinos seserų postą, kur jos laukė Vikė.
– Na, mes jau važiuosime, tik dar norėtume vaistų.
Pakilusi nuo kėdės moteris nuėjo pasiimti švirkšto.
– Kokie įspūdžiai?
– Ji man patiko.
Vikė sustojo it įbesta ir išpūtė akis.
– Juokaujate? Patiko Glorija Buchanan? Juk ji tikra ragana!
– Nualinta skausmo, vieniša ir baisiai išsigandusi.
– Na, tokio palaikymo ši pacientė nenusipelnė. Bet jeigu tai padės ja atsikratyti, tai aš jums pritariu.
Reidas tūnojo savo laive, beviltiškai apgailestaudamas, kad kažkada nusipirko jį, o ne butą griežtai saugomame pastate. Čia, ant vandens, jis buvo kaip ant delno – pernelyg lengvai pasiekiamas, be jokios galimybės apsiginti. Nors aklinai uždengė visas žaliuzes, užtraukė naktines užuolai das, tai toli gražu neatbaidė spaudos atstovų. Kad juos kur galas! Tarsi skėriai – ant privataus doko išrikiavo filmavimo kameras, užsiropštė netgi į balkoną, o aplink laivą be perstojo zujo greitaeigiai kateriai.
Tiems žmogeliams reikia sensacingos istorijos. Ir skubiai. Nedelsiant. Niekam neįdomu, kad jis jaučiasi visiškai sugniuždytas. Jo vadybininkas paskambinęs bandė guosti, įtikinėjo, jog po kelių dienų susidomėjimas nuslūgs, ir pasiūlė tą laiką ramiai kur nors pralaukti. Patarimas, aišku, puikus… Bet kur, po šimts perkūnų, jam dingti? Sietlas – jo miestas. Čia visi jį pažįsta.
Subirbė mobilusis telefonas. Prieš atsiliepdamas Reidas žvilgtelėjo į ekraną ir pamatęs senelės numerį dar labiau paniuro. Jeigu Glorija jau perskaitė straipsnį, tai netrukus pritrėkš jį žodžiais ir negailestingai paliks nusibaigti.
– Klausau! – viauktelėjo.
– Čia Lorė Džonston, dieninė slaugytoja. Senelė šiuo metu išvažiuoja iš reabilitacijos įstaigos ir po valandos bus namie.
Reidas išsišiepė.
– Pala, leisk spėti: nori, kad užsukčiau ir ją pralinksminčiau. – Tiek ir teliko iš panelės Užriestanosės paniekos. Ji negali be jo apsieiti. Visoms moterims galiausiai jo prireikia.
– Nepataikei. Dabar jai sušvirkštė vaistų, todėl abejoju, ar susišnekėsite.
– Pripumpavai mano senelę narkotikų?! – pasipiktinęs šūktelėjo Reidas.
Lorė atsiduso.
– Dievulėliau, nebūk paika darželinukė. Kokių dar narkotikų? Paprašiau gydytojo, kad paskirtų nuskausminamųjų, nes tokiam ligoniui kelionė automobiliu būna tikra kankynė. Bet tau tai, aišku, nelabai rūpi.
Reidas praleido šią repliką pro ausis.
– Iš kur gavai jos telefoną?
– Išsitraukiau iš rankinuko, ir kol dar nepradėjai žviegti iš pasibaisėjimo, paaiškinsiu kodėl: man reikėjo su tavimi susisiekti. Norėjau pranešti, kad senelei niekas neatnešė gėlių. Palatoje neradau netgi paprasčiausio atviruko su linkėjimais pasveikti. Tiesą sakant, mane tai tiesiog pribloškė. Vis svarstau, kaip jums pavyko prisiversti pajudinti pirštą, kad jai būtų suteikta medicinos pagalba – juk būtų buvę gerokai paprasčiau pasodinti ant ledo lyties ir stumtelėti į atvirą jūrą.
Reidas išsižiojo atsikirsti, bet tuoj užsičiaupė: nepažįstantys Glorijos tokią dėmesio stoką gali palaikyti siaubingu abejingumu.
– Senelė – ne pati maloniausia persona, – paaiškino.
– Ir tai viskas, ką pajėgei sugalvoti? Verčiau jau būtum pasiteisinęs alergija – atrodytum kur kas gudresnis. Kiek teko girdėti, esi turtingas beisbolo žaidėjas. O gal klystu?
– Buvęs žaidėjas. Metikas.
– Kad ir kas būtum, užsakyk senelei gėlių. Daug gėlių. Sudaryk su gėlininkais sutartį ir liepk reguliariai vežioti šviežias puokštes. Girdi?! Nupirk keletą pliušinių žvėriukų. Meškinų, kačių, žirafų… ko tik nori, man tas pats. Bet ko, kas vargšei moteriai sukeltų bent iliuziją, kad šeimai šiek tiek rūpi, ar ji gyvens, ar mirs. Jeigu to nepadarysi, turėsi reikalų su manimi. Ir gali nė neabejoti, jog tau tai nepatiks.
Jos susijaudinimas, aišku, gerokai perdėtas, bet neįmanoma negerbti tokio užsidegimo.
– Aš tavęs nebijau, – nusišaipė Reidas.
– Kol kas ne, bet išsigąsi.
2
Lorė pagaliau įtaisė Gloriją lovoje. Ramiai, be jokio sambrūzdžio. Sutaupyti nervų, žinoma, padėjo tai, kad iš tikrųjų pacientė buvo be sąmonės.
Iškrausčiusi lagaminą Lorė telefonu susitarė dėl rytinės fizinės terapijos procedūros, paskui paruošė lengvo maisto vakarienei. Nors senosios moters būklė palengva gerėjo, per pastarąsias kelias savaites ji neteko daug svorio, todėl Lorė buvo ryžtingai nusiteikusi ant jos madingai smulkių kauliukų užauginti mažumėlę mėsos.
Kai susitvarkiusi virtuvėje Lorė pasuko atgal į ligonės kambarį, nuaidėjo skambutis. Atidariusi duris ji pamatė du vyrus, laikančius po kelias vazas su gėlėmis. Vienam iš po pažasties kyšojo milžiniška pliušinė žirafa.
– Puiku. – Lorė mostelėjo ragindama sustatyti vazas prieškambaryje. Glorijos kambaryje ji jau buvo numačiusi kelias vieteles, strategiškai tinkamas gėlių kompozicijoms. – Vertinu žaibišką aptarnavimą.
– Klientas prašė paklausti, ar jūs dabar jau patenkinta.
Lorė nusišypsojo.
– Toli gražu – taip jam ir pasakykite.
Vyras gūžtelėjo pečiais ir abu nuėjo.
Paėmusi dvi didesnes vazas Lorė patraukė į darbo kabinetą, šiuo metu atstojantį jaukią palatą. Kai viską sunešė ir išdėliojo, Glorija pagaliau atsimerkė.
– Ką čia darai? – Jos balsas buvo stebėtinai stiprus – niekada nepagalvotum, kad ką tik buvo visiškai apdujusi nuo nuskausminamųjų.
– Sustačiau jūsų anūkėlių atsiųstas gėles. Nuostabios, tiesa?
– Ne. Nekenčiu gėlių. Be to, nėra jokios priežasties anūkams man ką nors siųsti. Jie pernelyg savanaudžiai.
Lorė šiai nuomonei visiškai pritarė, bet pasistengė išlaikyti linksmą šypsenėlę.
– Tik pauostykite, koks kvapas! Nejaugi nepatinka?
– Nė trupučio. Nuskintos gėlės greit nuvysta, o tai man įvaro depresiją. Išmesk jas.
– Nepykite, bet jos liks čia. – Nė kiek nesutrikusi dėl pacientės nepasitenkinimo Lorė paskutinį kartą nuėjo į prieškambarį ir netrukus grįžo nešina žirafa.
Mažumėlę