– Ji čia, saloje. Mes susipažinome, bet ji nežino, kas aš toks.
– Na ir kas?
– Na ir kas? Ji – vienintelis Nolano Rojalio vaikas, vienintelė duktė. Kelerius pastaruosius metus dirba tėvui.
– Ji labai graži, Evai. Esu matęs jos nuotrauką. Ką ketini daryti?
– Ji turbūt nemažai žino apie senio verslo reikalus. Jei tie viešbučiai iš tiesų kelia tiek rūpesčių, turiu tai sužinoti. Pasistengsiu išsiaiškinti, kol esu čia.
– Pažiūrėsiu, ką pavyks sužinoti. Kaip čia išeina: aš iki ausų paskendęs popieriuose, o tu kaitiniesi saloje su gražuole pašonėje?
Evanas pasuko išnuomotą poršė į keliuką, vedantį prie apkiužusio viešbučio, ir privažiavęs jį sustojo. Iškart įvertino pastatą. Gera vieta. Nuostabus vaizdas. Tiesa, jį reikia atnaujinti. Teks nuodugniau įvertinti prieš nusprendžiant prijungti jį prie Vėtrų viešbučių tinklo, sunkiai įsigytos Tailerių viešbučių korporacijos.
– Kas nors turi tai padaryti, Brokai, – tarė jis ir nusišypsojo įsivaizdavęs savo jaunesnįjį broliuką, sėdintį prie stalo, iki kaklo paskendusį darbe. Brokas ne iš tų, kurie ilgai užsibūna vienoje vietoje. – Aš nieko prieš derinti verslo reikalus su malonumais. Jie man vienodai svarbūs.
– Žinai, gandai apie Rojalius sklandė keletą mėnesių.
– Būtent. Noriu išsiaiškinti, ar juose yra bent kruopelė tiesos. Paskambink, kai sužinosi daugiau.
Evanas išjungė telefoną ir išlipo iš automobilio palikęs jį priešais atvirą prieangį su kolonomis.
Kamerdinerio nėra , – mintyse pasižymėjo Evanas prieš eidamas kartu su savininku apžiūrėti viešbučio.
Tą vakarą, be penkiolikos aštuonios, Evanas nusiprausęs savo vasarnamyje po dušu ir apsivilkęs juodu kostiumu jau buvo gavęs visas reikiamas smulkmenas apie Eleną Rojal. Reikia pripažinti, su moterimi buvo pasielgta nesąžiningai. Ją mergino sukčius, kuriam beveik pavyko įsitaisyti Rojalių šeimoje. Nolanas buvo gudrus, tad pasipriešinęs dukters norui ir rizikuodamas jų santykiais jis sužinojo viską apie tą vaikiną, tačiau vos nepavėlavo. Jau vien tai rodo, kad viešbučių magnatas senatvėje suminkštėjo.
Evanas pasitaisė pilką šilkinį kaklaraištį, susišukavo plaukus ir išėmęs kelis prezervatyvus iš dar nepraplėštos dėžutės, gulinčios tualetiniame stalelyje, įsimetė juos į kišenę. Nebuvo sutikęs moters, kuri sudomintų jį kaip Elena Rojal ilgus mėnesius, todėl nė neketino jos paleisti.
Jos akys išmintingos. Ji sąmojinga ir turi keistą humoro jausmą. Evanas pasirūpins, kad mergina nė minutėlę nenuobodžiautų.
Lygiai aštuntą Evanas pabeldė į jos kotedžo duris, o jai atidarius vos neparkrito ant kelių.
Ji tikrai nusiteikusi elgtis begėdiškai.
– Oho. – Evanas tyliai švilptelėto ir Lenė kone droviai nusišypsojo.
– Dėkoju. – Mergina grakščiai nusilenkė ir jos ilgi šviesūs plaukai nuvilnijo pečiais.
Glotni juoda nėriniuoto audinio suknelė buvo giliai iškirpta ir Evano akys prapuolė įspūdingame griovelyje tarp krūtų. Jis žavėjosi, koks dailus suknelės paryškintas merginos liemuo, kaip viliojančiai drabužis krinta apvaliais jos klubais ir baigiasi vos aukščiau kelių. Ji atrodė aukštesnė, jų akys buvo beveik viename lygyje: netikrais briliantais išpuoštos basutės pridėjo beveik dešimt centimetrų.
– Įeik minutėlei. Pasiimsiu rankinę.
Elenai nusisukus lengvo audinio klostės nukrito gerokai žemiau, nei derėtų padoriu vadinamam drabužiui, atvėrė visą nugarą, gundė nukreipti akis į dailų užpakaliuką ir vyrui magėjo pamatyti dar daugiau. Evanas nenuleisdamas nuo jos akių įėjo į svetainę.
– Gražu.
– Beveik kaip namuose, – atsiliepė Lenė ir atsisuko pasiėmusi nuo sofos mažutę juodą vakarinę rankinę. – Gyvenu čia kone mėnesį.
– Vilkėdama tokią suknelę turėtum suprasti, kad kalbu ne apie kambarį.
– Ak. – Ji atrodė sutrikusi. – Dar kartą dėkoju.
Evanui patiktų, jei ji visą naktį išliktų tokia: rausvais skruostais ir akimis, spindinčiomis laukimu.
Jis prisiartino prie jos.
– Tiesiog padarykime tai.
– Ką padarykime?
Ji nuoširdžiai nustebo, tačiau Evanas nesusilaikė.
– Tai, – ištarė jis, apkabino merginą rankomis ir palenkęs jos galvą prispaudė alkanas lūpas. Jos lūpos buvo saldžios tarsi tropikų salos nektaras, o kūno formos velniškai tobulai prigludo prie jo. Tyli bežadė aimana dar labiau įkaitino vyro kraują. Jis ėmė bučiuoti aistringiau, pakreipė jos galvą ir šį kartą jau atkakliau perbraukė lūpomis jos burną. Atsakydama Lenė apsivijo rankomis jo kaklą ir stipriai prispaudė lūpas. Jis pravėrė merginos burną ir kartą kitą kyštelėjo liežuvį, Lenė jį nedrąsiai pasitiko. Jo vyriškumas įveikė kliūtis, tik Evanas negalėjo nuspręsti, ar ji tikrai tokia patyrusi, ar drovesnė, nei bando pasirodyti. Vieno dalyko paneigti negalėjo: jo glėbyje ji tiko idealiai. Evanas truputį atsitraukė ir pažvelgė į jos žudančias mėlynas akis.
– Jei nebūčiau pažadėjęs nusivesti tave vakarienės, mes neišeitumėme iš šito kambario, Lene.
Ji papurtė laisvai krintančias garbanas ir sukuždėjo neatgaudama kvapo:
– Na, manau, gerai, kad pažadėjai. Man patinka vyrai, kurie laikosi duoto žodžio.
– Dar pažadėjau, jog nenuobodžiausi.
Ji lėtai iškvėpė ir paleido jo kaklą.
– Kol kas galiu pasakyti: tau sekasi. Vis dar mane stebini, Tajau.
Tajau? Minutėlę Evanas buvo beveik užmiršęs, kokiu tikslu vilioja šią turtingą susisielojusią paveldėtoją. Neatskleisdamas savo tapatybės tikėjosi informacijos iš pirmų lūpų apie Rojalių viešbučius ir galimus jų finansinius sunkumus.
Jis dar kartą burna palietė jos lūpas, čiupo merginą už rankos ir išsivedė iš apartamentų nelaukdamas, kol jie atsidurs lovoje.
Lenė jį ne mažiau nustebino, o tai jau šis tas. Evanas nemėgo staigmenų. Visada norėjo valdyti padėtį. Stipri jo reakcija į Lenę Rojal buvo ne vien kūniška ir kėlė nerimą. Tačiau tai nesutrukdys jam siekti svarbiausio tikslo.
Informacijos.
Antras skyrius
Šįkart Lenės lūpos liepsnojo ne nuo Ono Pupus, o nuo vyro vardu Tajus, kurio spontaniški bučiniai žodžiui įžūlus suteikė visai naują reikšmę.
Važiuojant sportiniu Tajaus automobiliu pakrantės keliu, šiltas Havajų brizas suvėlė Lenės plaukus nauju laukiniu stiliumi. Lenė prisiminė pamokymą, tėvo įkaltą jai į galvą.
Norėk atsargiai.
Ji jautėsi vieniša ir nusiminusi, nežinanti, ko nori. Mėgino įtikinti save, kad po Džastino išdavystės laikosi gerai, bet iš tiesų tikėjosi kokio nors įvykio ar žmogaus, kurie išsklaidytų jos blogą nuotaiką.
Ir štai: kaip perkūnas iš giedro dangaus pasirodė šis stulbinantis paslaptingas vyras ir Elenos širdis vėl ėmė plakti smarkiau. Kūnas tvinkčiojo iš susijaudinimo. Nervai dilgčiojo ir ji jautėsi iš tikrųjų gyva. Mergina gavo, ko norėjo, ir daugiau nebandys likimo abejonėmis. Tą akimirką, kai prisilietė Tajaus lūpos, ji nusprendė neatimti iš savęs puikios galimybės užmiršti praeitį.
Po