– Tokių vardų dabar dažnai neišgirsi, – eidama pro šalį pasakė viena iš prižiūrėtojų, žvilgtelėjusi į jo paveikslus. – Jie kažkuo panašūs į tavo vardą.
Iki tol Gogolis niekada negalvodavo, kad vardai, kaip ir žmonės, laikui bėgant, nyksta, miršta. Grįždami atgal į mokyklą vaikai savo paveikslus suplėšė, suglamžė, pradėjo laidyti gniužulus vieni kitiems į galvas, paliko numestus po tamsiai žaliomis autobuso sėdynėmis. Gogolis tylėjo ir sėdėjo, laikydamas ant kelių savo paveikslus atsargiai lyg pergamentus.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.