Galim ir parsiduoti, kad tik nebūtų nuobodu.
Pirmas skyrius
MŪSŲ NAMAS ĮSITAISĘS ALYVMEDŽIAIS APAUGUSIOS KALVOS PAŠONĖJE TARSI STIPRIAME IR SAUGIAME BE GALO KANTRAUS SENELIO GLĖBYJE. Vadindavome ją kalnu, kol kartą užkopę į viršūnę horizonto platybėse neišvydome snieguotų Sibilinio kalnų[1]. Ne, visgi tai kalva, – čia jas vadina colline, – viena iš daugelio, besiritančių į rytus, šiaurę ir pietus nuo mūsų, sidabruojančių alyvmedžių lapų žaluma kiek tik akis užmato. Mūsų mažytis akmeninis namelis įsipraudęs ant šlaito, todėl mūsų miegamojo langų nepasiekia pirmieji saulės spinduliai, tačiau tą rytą prabudau vos prabrėškus. Retai kada pabundu vienas; pastaruoju metu mudu su Džile stengiamės miegoti kartu. Perbraukiau ranka per tuščią lovos pusę ir prisiminiau laikus Niujorke, kai bet koks pasitaikęs darbelis išskirdavo mus ištisiems mėnesiams. Buvom dar visai vaikai, bandėm išsikovoti sau vietą po saulę, tad mūsų santuokinis gyvenimas buvo nuolat atidėliojamas.
Pilkas debesų šydas palengva sklaidėsi, vienas po kito pragydo paukščiai. Neturėjau jokių planų dar kelioms valandoms, todėl tiesiog likau lovoje ir klausiausi jų giesmių. Atskridau čia prieš dvi dienas, kad užbaigčiau sandorį dėl šio namo Umbrijos kalvose, ir tądien po pietų turėjau grįžti namo į Kaliforniją. Mano vidinis laikrodis visiškai susipainiojo, bet ne dėl miego – pamiegoti galėsiu ir vėliau.
Rustico[2] – taip vadinamas šis namelis – jau daugiau kaip tris šimtus penkiasdešimt metų stūkso ant šios kalvos priešais vakaruose žaliuojantį beribį Spoleto slėnį. Žodis rustico reiškia ūkio darbininko namelį, vietą, kur miegodavo imigrantai darbininkai, atvykę rinkti alyvuogių derliaus. Nuo šiol čia glausis pora migruojančių aktorių.
Laiptais nusileidau į virtuvę, užsikaičiau kavos. Įsitaisęs prie staliuko po pergole – apželdinta pavėsine prie virtuvės durų – susidomėjęs ėmiau stebėti paukštį juodomis ir baltomis dryžuotomis plunksnomis šelmiškais Geniuko Vudžio bruožais. Suklikęs jis staigiai nėrė pro medžius žemyn, pasikapstė darže, o tada vėl aukštyn – ir apsuko kelis ratus aplink kaminą. Buvo aišku, kad šiandien bus karšta. Bet namelyje kone metro storio akmeninėmis sienomis, dėl kurių žiūrint iš lauko jis atrodė daug didesnis nei viduje, dvelkė vėsa – it kokiame vyno rūsyje.
Paskambinau Džilei – Kalifornijoje dabar devinta praėjusio vakaro valanda. Baisi painiava. Jai papasakojau viską apie vakarykštį susitikimą notaio kabinete, kur pasirašiau popierius ir atsiskaičiau čekiais – vienu virš stalo, kitu po juo. Prisiminiau, kaip iškilmingai notaras balsu skaitė visą sutarties tekstą, stabtelėdamas po kiekvienos eilutės, kad vertėja man išverstų angliškai.
Viskas atrodė ganėtinai oficialiai. Papasakojau, kaip po visko Brunas ir Maja, kurie pardavė mums namą, ir Džodžo, nekilnojamojo turto agentė, nusivedė mane į restoraną Fontanelle, esantį kiek aukščiau ant kalvos, bet visai netoli nuo mūsų namų. Ten buvo ir Bruno mama Silvana – ji atvyko čia savaitei iš Romos. Valgėme makaronus su triufeliais ir ant grotelių keptus plonyčius kiaulienos pjausnius, o vyno išgėrėme tiek, kad greitai prisiminiau nemiegojęs jau tris paras.
Pasakojau Džilei, kaip dabar jaučiuosi sėdėdamas taip arti sodo, stebėdamas paukščius, kaip ši vieta mane traukia, kaip šalies ritmas diktuoja visų ir visko gyvenimo tempą. Tikrai nesu pats kantriausias žmogus žemėje (ramybė man dažniausiai svetima), bet gal gyvenimas šiame name, šiame slėnyje padės man pasikeisti.
1969 metais, kai mudu susitikome Arena Stage teatre Vašingtone, jau buvau vedęs ir turėjau vienerių metukų dukrytę, o Džilė buvo susižadėjusi su aktoriumi, dirbančiu Monrealyje. Vienas kitam kritom į akį per pirmąsias premjeros repeticijas, per generalinę repeticiją jautėmės įsimylėję iki ausų, ir mūsų meilė jau trunka trisdešimt penkerius metus. Praėjus kelioms dienoms po sezono pabaigos palikau žmoną, o po mėnesio mudu su Džile perėmėme mano dukros Elison globą. Tada patraukėme į Niujorką, kad išmėgintume savo galimybes Brodvėjaus ir kituose teatruose, o galiausiai ir darbo biržoje. Tai buvo pirmas kartas, kai taip surizikavome, bet ilgainiui avantiūra tapo nuolatine mūsų gyvenimo bendrakeleive.
Mes gyvename devynerių metų ciklais. Ar bent jau taip dabar atrodo, prisiminus kartu nugyventus metus. Nors, beje, Niujorke užsibuvome dvigubai ilgiau – kone aštuoniolika metų čia lipdėme savo karjeras, mokydamiesi ištverti ilgus išsiskyrimus ir atsilaikyti gyvenimo filmavimo aikštelėje pagundoms. Mūsų dukra Elison taip ir užaugo. Kiekvieną dieną – ir saulei šviečiant, ir lyjant – dviračiu veždavau ją į mokyklą, o kai mes su Džile išsikraustėme, Elison liko mūsų senajame bute ir įstojo į vieną iš Niujorko koledžų. Maksas, mūsų sūnus, gimė Lenox Hill ligoninėje; jį irgi kasdieną dviračiu vežiau į Montesori mokyklą Vakarų 101-ojoje gatvėje. Niujorkas mums tapo namais. Čia susipažinome su brangiausiais draugais, tokiais, kurie išlieka artimi, net jei nesusitinkame dešimtmetį. Čia susiformavo mūsų charakteris – ir kaip asmenybių, ir kaip šeimos, ir kaip poros.
O tada, 1986 metais, paskambino Stivenas Bočko, senas mano bičiulis iš koledžo laikų, ir pasiūlė filmuotis savo naujajame televizijos seriale. Sakė, kad sukūrė tuos vaidmenis būtent mums. Džilė paėmė iš manęs ragelį, širdingai jam padėkojo, bet atsisakė, nes laikanti save teatro aktore, o be to, nenorinti išvykti iš Niujorko. Vaikai lanko geras mokyklas; jai labiau prie širdies sėslus gyvenimo būdas; ji nenori vaidinti televizijoje. O aš rėkiau per visą kambarį, kad reikia parsiduoti; parsiduoti bet kokia kaina!
Tačiau nebuvo ko jaudintis. Bočko ją nuramino, pasakė, kad ji neprivalo imtis vaidmens, jei nenori, ir paklausė, ar ji neprieštaraus, jei kurdamas tą vaidmenį jis vis dėlto įsivaizduos ją. Ji – ir vėl širdingai – malonėjo jam tai leisti.
Kai scenarijus buvo baigtas, Džilė pasiėmė jį pavartyti ir, peržvelgusi vos kelis puslapius, ėmėsi mokytis teksto. Ji jokiais būdais negalėjo leisti kam nors kitam imtis šio vaidmens.
Gegužę trims savaitėms nuskridome į Los Andželą, kur buvo filmuojamos bandomosios serialo serijos. Viskas buvo aukščiausio lygio – rimti vaidmenys rimtame seriale, pagal užsakymą siūti drabužiai, aplink zujo studijos spaudos atstovai ir agentai – jautėmės it kokiame filme. O svarbiausia galėjome dirbti kartu. Metai iš metų dirbo tik vienas iš mūsų, o kitas darbo išvis neturėjo, o dabar pirmą kartą šlovės keliu žengėme kartu, susikibę rankomis, ir abu jautėmės laimėtojais, nebuvo jokio pralaimėjimo kartėlio.
Baigus filmuoti bandomąsias serijas, grįžome į Niujorką pasiimti vaikų ir daiktų, kad galėtume rugpjūtį persikelti į Los Andželą ir baigti filmuotis. Atšvęsti nulėkėme į Šv. Martyno salą Karibų jūroje, o dieną, kai grįžome namo į Niujorką, Džilė krūtyje užčiuopė mazgelį.
Diagnozė – vėžys. Gulėdavome savo lovoje namuose Vakarų aštuoniasdešimt devintojoje, užsitraukę užuolaidas, susikibę rankomis. Džilė galvojo apie paskutines savo dienas, o aš – kaip gyvensiu be jos. Tarsi skęstantysis prieš akis regėjau mūsų bendro gyvenimo vaizdus ir suvokiau, kiek daug manęs susieta su šia nuostabia mano gyvenimo moterimi. Vien stovėdamas šalia jos jaučiau, kad aplinkiniai ima mane vertinti geriau. Net ir pats pasijusdavau geresnis. Taip daug kur prasisukau. Baisi mintis, bet kas tiesa, tas ne melas.
Džilę operavo Mount Sinai ligoninėje Niujorke. Po dviejų savaičių jai paskyrė pirmąjį radioterapijos seansą – tą pačią dieną, kai ekranuose pasirodė serialas L. A. Law. Susidėjome daiktus, nuraminome išsigandusius vaikus ir išskridome į Los Andželą. Šįkart ne tik kėlėmės į kitą šalies pusę, keitėme darbus, mokyklas, draugus ir gyvenimo būdą; dabar turėjome išmokti gyventi kartu su nauju gyvenimo palydovu – vėžiu. Jis neabejotinai pakeis mūsų požiūrį į save, mūsų tarpusavio santykius, mūsų ateitį – absoliučiai viską. Galiausiai, kai su vėžiu susitaikėme, jis išmokė mus gyventi.
Saulė persirito per kalno viršūnę vos po aštuonių, tad sėdau į mašiną ir pasukau link nediduko mūsų kaimelio. Kavinėje išgėriau puodelį espreso, paskui dar vieną. Drovėjausi pradėti pokalbį su baristu, todėl apsimečiau, kad skaitau vietinį laikraštį, nors iš tiesų supratau tik kas penktą ar šeštą žodį. Kiek praretėjus rytiniam lankytojų būriui, išdrįsau jį užkalbinti. Pradėjau