Klaros akyse jis išvydo norą teisintis. Kartą ji parašė ilgą straipsnį kažkokiam žurnalui ir atskleidė amerikiečių kareivių gyvenimą Irake. Rašinys buvo naudingas ir tikroviškas, sutiktus karius ji vaizdavo kaip pažeidžiamus, pasimetusius ir iš esmės geranoriškus žmones. Viskas atrodė lyg ir teisinga, išskyrus tai, kad tikrovė buvo kur kas sudėtingesnė. Jis pasakė jai, kad tokį akivaizdų šlamštą būtų galėjęs parašyti „bet kuris samdomas rašeiva“. Tada jos veide pasirodė tokia pati išraiška. Jeigu korespondentas negali rašyti akivaizdžių dalykų, tai kas tada gali?
– Kitąmet bus rinkimai. Šis vyrukas gali grįžti į žaidimą. Jis pažangus. Remia pokyčius, – tarė ji.
– Ir todėl tu atėjai, įsirengei jo namuose stovyklą ir pasidarei jo sugulove?
– Derėtų tau vožti antausį, – šaltai, bet neparodydama pykčio tarė ji.
– Liaukis, Klara! Nori pasakyti, kad prikaupęs pinigų savo sąskaitoje Šveicarijos banke ir pasistatęs keletą tokių „makrūmų“ vyrukas staiga sušvelnėjo, išvydo šviesą ir tapo pokyčių ir demokratijos rėmėju? Tavo manymu, jis ėmė atgailauti? Pradėjo rūpintis paprastais žmonėmis?
Ji tik žiūrėjo į jį laukdama, kol šis baigs savo pagraudenimus.
– Jo rankos suteptos krauju, – pridūrė jis.
– O kieno rankos nesuteptos krauju, Rezai?
Tarnai atnešė dar arbatos. Šalyje, kurioje per dieną žmogus vidutiniškai išgeria apie penkiolika puodelių arbatos ir kiekvienas yra dar silpnesnis ir drungnesnis negu ankstesnis, arbata visada buvo velnioniškai gerai patiekiama. Kodėl iraniečiai negalėtų pasimokyti iš turkų, kaip užplikyti tikrą arbatą? Malekas pajuto, kad jis kitokiais žodžiais atkartoja tą patį, ką pasakė Sinai kalbėdamas apie jo ryšius su KAF. Ką Klara iš tiesų sumanė? – klausė savęs. Atsakymas: didelę sensaciją. Štai ko ji norėjo. Jai neužteko priklausyti rinktiniam užsienio korespondentų klubui. Ji troško rašyti pranešimus iš paties įvykių epicentro. Siekė pelnyti Pulicerio apdovanojimą.
Ką jis galėjo jai pasakyti?
– Klara, tu žaidi pavojingą žaidimą. Juk žinai, kaip čia yra. Kai jie nusprendžia laikyti tave savo taikiklyje, gali ir sunaikinti. Taip, netgi tave.
Dabar Malekas dėl jos nerimavo. Klara turėjo savybių, kurios jam nelabai patiko. Pavyzdžiui, jos nepaprastas ambicingumas arba tai, kad beveik pamiršo jį, kol jai vėl neprireikė. Tačiau pati Klara jam patiko. Ji buvo labai geros širdies. Jis matė, kaip ji stengiasi padėti kitiems, negalvodama apie save. Ir ji buvo drąsi. Ne tokia kaip „užpakalinių durų“ žurnalistai. Ji puldavo į patį įvykių sūkurį, negalvodama apie savo kailį. Dėl visų šių priežasčių Malekas nuoširdžiai ja rūpinosi. Buvo jai skolingas ir norėjo apsaugoti. Ji įžengė ne į savo teritoriją. Įvykiai galėjo pasisukti pavojinga linkme. Įvykiai pasisuko pavojinga linkme.
Klausydamasi jo kalbų ji nusijuokė ir paragino gerti arbatą.
– Kas visų blogiausia gali čia man nutikti? Galbūt kitais metas rinkimus laimės ne mano blogiukas, o kuris nors kitas blogiukas. Jeigu dar būsiu čia, jie kuriam laikui įmes mane į kalėjimą. Aš amerikietė. Kiek laiko jie gali laikyti mane cypėje? Tris savaites? Tris mėnesius? Aš išeisiu šiek tiek sulieknėjusi, grįšiu namo ir…
– Parašysi apie tai? – dabar jis pamatė, kad Klara ne tik nesibaimina atsidurti Irano kalėjime, bet netgi to siekia. Tai galėjo suteikti jai naudos. Jis papurtė galvą ir nusišypsojo jai. – Ką gi, gerai. Tu čia viršininkė. Aš tik menkas vertėjas.
– Laikykis manęs, vaiki.
Ji išgelbėjo jį Bagdade. Jeigu ne ji, būtų buvę labai riesta. Kokią teisę jis turėjo smerkti Klarą už tai, kad dėl savo ambicijų ji apsigyveno šiame pompastiškame name su buvusiu ministru ar dar kažkuo?
– Tu manęs nepaliksi, tiesa? – kumštelėjusi jį paklausė Klara. – Mūsų laukia išties didelis pasivažinėjimas. Čia kažkas bręsta. Aš tai jaučiu. Kažkas rimta. Atvykau čia ne tam, kad sukurpčiau keletą reportažų. Man reikės tavo pagalbos. Ar galėsi būti su manim?
– Klara, aš turiu darbą Niujorke.
– Puiku, turėk. Jis tau tinka. Tačiau kitais metais ar keletą kitų metų man kartkartėmis reikės tavo pagalbos. Man reikės, kad būtum šalia manęs. Aš sumokėsiu už visus tavo skrydžius. Ar galėsi? Ar galėsi atvykti, kai pakviesiu?
Jis galvojo apie Siną. Ir apie Soaad, savo motiną. Teherane negalėjai likti nuošaly. Tik ne čia. Kur neišvengiamai kas nors atsitikdavo. Klara buvo kovinga moteris. Tačiau Teherane kovingumas buvo pavojinga savybė.
Taip, patvirtino Malekas, jis būsiąs šalia jos. Paskui persų kalba pridūrė:
– Aš jūsų paslaugoms, viršininke.
Įsukęs į vieną šalutinę gatvelę prie Ferdousi aikštės, pačioje miesto širdyje, toli nuo tos vietos, kurioje tą rytą buvo susitikęs su Klara, Malekas sustojo prie vietinės kebabinės. Buvo vidurdienis ir aplinkui nepaliaujamai zujo kebabų išvežiotojai su motociklais. Sėdėdamas čia ant Sinos motociklo su žalia liemene ir keletą dienų neskusta barzda jis niekuo nesiskyrė nuo aplinkinių ir atrodė kaip papietauti sustojęs kebabų išvežiotojas. Eidamas dirbti su Klara jis paprastai nusiskusdavo ir apsivilkdavo gerais drabužiais. Tai veikdavo. Tačiau įvairiuose miestuose veikdavo skirtingai. Teherane jo šviesi oda ir švarus kostiumas padėdavo įeiti pro duris, pro kurias kitaip nebūtum įleistas. Matydami šalia Klaros žmonės dažnai laikydavo jį vakariečiu, pavydėtinai laisvai kalbančiu vietos kalba. Jie elgdavosi su juo pagarbiai, vadindavo „seru“. Kartais jie negalėdavo patikėti, kad jis – tik vienas iš jų, vietinis. Tačiau taip tvarkingai atrodydamas Bagdade 2005-aisiais jis galėjo būti nužudytas. Reikėjo žinoti, kada dera susilieti su aplinka, o kada išsiskirti.
Ši mintis vėl priminė jam Siną. Kartą, jiedviem įpusėjus studijas koledže, Sina, perbraukęs ranka per savo rudą veidą, tarė Malekui:
– Odos spalva turi reikšmę, brolau. Amerikoje aš pašalietis, svetimas stebėtojas.
Kartais Sina juokaudamas vadindavo Maleką „Jūsų Baltenybe“. Kartais imdavo įkyriai postringauti apie rasines problemas, apie neteisybes, kurias padarė amerikiečiai, tarsi jo seneliai būtų vergavę kokioje nors Luizianos plantacijoje, o ne priklausę turtingiausioms Vidurio Rytų šeimoms.
Įdomus klausimas: ar Sina Vafa būtų atsidūręs čia, ar jis darytų tai, ką daro dabar, jeigu jo oda būtų buvusi trim atspalviais šviesesnė?
Malekas papurtė galvą, norėdamas atsikratyti minčių raizgalynės. Kas buvo, tas pražuvo. Kiekvienam savo. Visa tai nesąmonės.
Kartą iš namo Sinos nurodytu adresu išėjo maža moteriškaitė. Amžius atitiko, tačiau ji buvo visiškai nepanaši į jo motiną. Ir vėlgi – kaip turi atrodyti Soaad? Pagal jo prisiminimus, ji buvo daug aukštesnė negu ta moteris. Tačiau galbūt ji atrodė aukšta tik vaiko akimis – juk paskutinį kartą matė ją prieš trisdešimt metų. Jis stebėjo, kaip ta moteris eina pro kebabinę ir po kelių minučių grįžta nešdamasi šviežios duonos. Ji buvo įsikandusi savo juodos čadros kraštą, kad nereikėtų laikyti jos ranka, kurioje ji nešėsi duoną. Maleko motina niekada nedėvėjo čadros. Dėl Dievo meilės, juk ji mokytoja. Išsilavinusi moteris. Ne, tai ne ji. Jis negalėjo tuo patikėti.
– Žinai, aš su ja kalbėjausi, – pasakė Sina. – Ji