Šiam pabandžius nustumti ją nuo kelio ir įsakius porai savo treniruotų devyniolikmečių su uniformomis išvesti hadžį, ji blefavo, kad po aštuonių valandų Amerikoje ši istorija pirmiausia nuskambės per žinias.
– Ir taip baigsis tavo šlovinga karinė karjera!
To užteko ištraukti Malekui iš bėdos. Užteko, kad už tai ją pamiltų. Tačiau po keleto metų, sugrįžęs į Jungtines Valstijas, jis greitai pasidarė jai tik dar vienu šaltiniu, dar vienu vertėju, vienu iš vyrukų, su kuriais Klarai kurį laiką teko dirbti įvairiuose neramiuose pasaulio užkampiuose. Malekas buvo numeris, veidas, vietinis vyrukas, su kuriuo permiegi keletą kartų, nes netolimas artilerijos dundėjimas sukuria puikią atmosferą atsitiktiniams lytiniams santykiams.
Ar visa tai reiškė, kad pyko ant jos? Ne, jokiu būdu. Anot persų posakio, jis mielai klojosi jai po kojomis. Kartą Klara pasielgė kaip tikras draugas, ir jis to nepamiršo.
– Žinai, Klara, skaičiau tavo paskutinius straipsnius. Bet kuo iš tikrųjų tau parūpo Gvatemala? – paklausė jis.
– Mirties būriai. Pagrobimai. Įprasti dalykai. Man tiesiog prireikė kurį laiką atsipūsti nuo Vidurio Rytų, Rezai. Juk žinai, kaip būna. Pats visa tai patyrei, – šiek tiek patylėjusi ji pridūrė. – Atsiprašau, kad negalėjau daugiau su tavim pasikalbėti tą savaitgalį.
Klara taip pat dalyvavo diskusijose tame analitiniame centre. Tačiau ji atvyko su kažkokiu vyru. Vyresniu, mandagiai atlaidžiu fotožurnalistu, tikriausiai įkopusiu į savo profesijos panteoną. Vienas iš tų vėtytų ir mėtytų Hemingvėjaus tipo žurnalistų, kurie savo gyvenimo aprašymuose nurodo parengę reportažus apie dešimtis karų įvairiausiose šalyse ir nepraleidžia progos apie tai pasakoti.
Vis dėlto tą šeštadienio vakarą Malekas su jais pavakarieniavo, o Klara pažadėjo jam paskambinti. Ir štai paskambino.
– Nieko baisaus, – pasakė jis. – Teherane turėsime į valias laiko pasikalbėti. Nebent Jo Didenybė tavo draugas fotografas vyksta ten kartu su tavim.
Ji nusijuokė:
– Ne, jis tik draugas. Be to, iraniečiai vis tiek neduotų jam vizos.
– Jie nori, kad tu priklausytum tik jiems, Klara, – banaliai pajuokavo Malekas, – ir aš jų už tai nesmerkiu.
Vašingtone ji paklausė, ką pastaruoju metu veikia, ir jis atsakė, kad ėmėsi dirbti dėstytoju Niujorke.
– Ką gi, regis, tu įsitvirtinai Amerikoje, Rezai. Tai geriau, negu vaikytis istorijų, amžinai nerimauti, ar paskui gausi darbo, tiesa? Tu čia radai savo nišą. Laikykis jos.
Jis ir vėl mintyse nusistebėjo, kokie savotiški pasidaro žmonių santykiai atliekant tokį darbą kaip Klaros. Susitikęs su žmonėmis trumpai suartėji, kartais – dėl tokių aplinkybių, kokios susiklostė aną pavasarį Bagdade – netgi pernelyg. Sykiu dirbi, sykiu miegi, o paskui, įvykdęs užduotį, trauki savais keliais. Gal kurį laiką dar palaikai ryšius, tačiau gyvenimas daro savo, ir ryšys susilpnėja. Deja, taip jau būna. Net romanai dėl tokio darbo specifikos greitai užsimezga ir greitai nutrūksta.
– Taip, tai saugus darbas, Klara. Tik nežinau, ar pavyks jį išsaugoti.
– Kodėl?
– Jie reikalauja, kad parašyčiau dar vieną knygą.
Ji vėl nusijuokė, šį kartą taip, tarsi jis būtų pasakęs kažką kvaila.
– Rezai, betgi rašyti knygas yra dėstytojo darbo dalis. Kiek metų tu mokeisi rašyti?
– O jeigu neparašysiu, ir dar greitai, jie paspaus man ranką ir pasakys sudie. Jiems tik trumpam reikėjo dėstytojo – smėlynų negro, – tarė jis, pabrėždamas paskutinius žodžius, kad įspūdingiau skambėtų. – Tikriausiai jiems reikėjo įvykdyti kažkokias samdymo kvotas. Dabar jas įvykdė ir…
– Liaukis taip kalbėti, Rezai. Daraisi tikras zirzlys.
– Klara, – neatlyžo jis, – tu žinai, kad man patinka mano dabartinis gyvenimas. Jis paprastas. Jis ramus. Kartais mūsų rajone gali išgirsti pistoleto šūvį, tačiau ne granatų ir bombų sprogimus. Čia, Harleme, tikras rojus. Nenoriu jo prarasti. Tikrai tikrai nenoriu.
– Neprarasi. O jei ir prarastum, visada gali vykti į Vašingtoną ir dirbti kokiame nors analitiniame centre. Jų čia gyvas velnias. Aš net galėčiau tarti už tave gerą žodį. Turiu ryšių.
Ji buvo pasirengusi jam padėti. Iš širdies.
– Nori pasakyti, kad aš galėčiau kiekvieną dieną sėdėti kokiame nors kambarėlyje ir pliekti vieną pranešimą po kito nekvaršindamas sau galvos, jog pasaulis ritasi velniop.
– Pasaulis visada ritasi velniop, Rezai. Neimk taip į širdį.
Ji padėjo ragelį, o jis ilgą laiką mąstė apie šiuos du pokalbius telefonu. Klara Vikingstad norėjo, kad jis vyktų į Teheraną ir vėl būtų jos vertėjas, o Sina pageidavo, kad jis atvyktų padėti jam tvarkyti kažkokių reikalų. Malekui tas miestas, Teheranas, panėšėjo į pasiklydusį, sutrikusį ir labai pavojingą vaiką. Vis nepaliaujamai augantį. Jis plėtėsi visomis kryptimis, ir dešinioji jo ranka nežinojo, ką daro kairioji. Toje vietoje daugiausia viešpatavo tyli neviltis, nors retsykiais kas nors ir iškrėsdavo kokią nors didvyrišką, tačiau beprasmę, kvailystę, kuri neduodavo jokios naudos. Gyvendamas tame mieste po kurio laiko pavargsti nuo kasdienės kovos dėl kiekvieno mažmožio. Ir vieną dieną pabudęs suvoki, kad nebemoki šypsotis. Ilgų, juodų dievobaimingų moterų čadrų niūrastis ima dusinti. O pabuvojęs turtuolių vakarėliuose, kur pataikaujama visoms, kokios tik įmanomos, ydoms, jauti, kad oro trūksta dar labiau. To miesto pakvaišimas, jo asimetrija, iš visų pusių tykantys įvairiausio pobūdžio pavojai ilgainiui darosi nebepakeliami. Kyla noras bėgti. Bet iki to laiko jau būni įjunkęs į Teheraną. Jis prikausto tave. Jis tikrai kurį laiką buvo prikaustęs Maleką. Ir jis bijojo šio miesto. Bijojo todėl, kad puikiai jį pažinojo: čia akimirksniu viskas gali pasisukti prieš tave. Ir tada tu atsidurtum beviltiškoje padėtyje, neturėdamas kur eiti ir į ką kreiptis.
Jo kabinete buvo Kandisė Vinsent.
Jų bendravimas užsimezgė prieš tris mėnesius. Pavasario semestro pradžioje. Vieną dieną ji įėjo į jo kabinetą ir paprašė pagalbos.
– Dėstytojau, noriu ko nors daugiau pasiekti. Noriu aprašyti savo gyvenimą tokį, koks jis yra.
Papasakoti, kaip yra iš tiesų, pasakė ji. Ką iš tiesų reiškia būti juodaode moterimi, tuoj įkopsiančia į ketvirtą dešimtį, auginančia du mažus berniukus savo bute viename iš socialinių daugiabučių anapus upės Bronkse. Ar jis negalėtų jai padėti? Gal retkarčiais duotų patarimų?
Keista, kad tokios pagalbos ji paprašė Maleko. Tai neįėjo į jo pareigų apibrėžimą. Tačiau Malekas sutiko. Pažadėjo skaityti jos rašinius. Ir juose nebūtinai turi būti aptariamos tik mokymo programoje numatytos temos. Jis juos pataisysiąs. Patarsiąs.
– Nesijaudink, Kandise.
Iš tiesų jis tai darė daugiau dėl savęs negu dėl jos. Pagalba šiai studentei, nutarė jis, bus tas išeities taškas, nuo kurio jis pradės čia, Amerikoje, naują gyvenimą. Nuo kažko juk reikia pradėti, tai kodėl ne nuo Kandisės Vinsent? Taigi jis tris mėnesius skaitė išsamius jos gyvenimo aprašymus – kokios dramos vyksta kiekvieną rytą paliekant vaikus mokykloje, kaip ji kiekvieną savaitę dūsta valstybinių įstaigų priimamuosiuose, laukdama maisto talonų ir pažymų pašalpai, kompensacijai už komunalines paslaugas, sveikatos draudimui gauti. Nesibaigianti stumdymosi ir biurokratijos karuselė, kuri priminė jam, kaip žmonės gyvena Teherane. Kandisės pasaulis jam buvo tolimas, bet pažįstamas. Ir pamažu iš šio susirašinėjimo netikėtai užsimezgė nuotolinė bičiulystė. Tyra. Ji daug neprašė, tik atsakyti į elektroninius