– Šį kartą jie apgadino mūsų sąjungininkų pastatą. Juk čia vokiečių firma.
Ilga eile iš lėto slenka minios sustabdyti tramvajai. „Dabar jau nesvarbu, kada aš ateisiu, – galvoja Lepsijus, – vis tiek viskas prarasta.“ Vis dėlto dar kartą leidžiasi bėgti, be atodairos stumdydamas besipainiojančius žmones. Dar viena siaura gatvelė, tada priešais jį atsiveria aikštė. Didieji Seraskeriato rūmai. Aukštai išsišovęs Machmudo II bokštas. Pastorius stabteli. Eina iš lėto, juk nelėksi uždusęs į liūtų irštvą. Kai pagaliau, pailsęs nuo ilgų koridorių ir begalinių laiptų, paduoda savo vizitinę kortelę Gynybos ministerijos priimamajame, elegantiškas, pabrėžtinai malonus karininkas jam praneša, kad jo ekscelencija Enveras Paša labai apgailestaująs, jog jam buvę neįmanoma ilgiau laukti, bet jis prašąs poną suteikti jam garbės ir aplankyti jį Seralyje, Vidaus reikalų ministerijoje.
Johanesui Lepsijui dabar teks nueiti dar ilgesnį kelią. Atrodo, kad šį kartą burtai visiškai išgaravo, demonai persigalvojo, jie tiesiog kone padeda jam. Prie vartų laukia ką tik atsilaisvinusi karieta, vežikas mėgsta didelį greitį, sumaniai aplenkia žmonių minias ir per stebuklingai trumpą laiką kovotojas, gerai pailsėjęs ir apimtas nesuvokiamo pasitikėjimo savimi, pasiekia tylų Seralio pasaulį, su trenksmu per stambius grindinio akmenis privažiuoja prie ministerijos. Čia jo jau laukia. Nespėjo išsitraukti vizitinės kortelės, o valdininkas jau klausia:
– Daktaras Lepsijus?
Koks geras ženklas! Vėl laiptai, vėl ilgas koridorius. Bet šį kartą jis eina lengvai, lyg ant sparnų nešamas geros nuojautos. Tyli Vidaus reikalų ministerija, Talaato Bėjaus tvirtovė, daro jam malonų įspūdį, tartum kokia svajonių pilis. Vos ne pasakiškai atrodo kabinetai be durų, jų vietoje plazda užuolaidos. Tai jį irgi ramina, jis ir pats nežino kodėl, viskas, regis, krypsta į gera. Koridoriaus gale jį įveda į ypatingus apartamentus. Tai Envero Pašos štabas Vidaus reikalų ministerijoje. Šiuose dviejuose kambariuose, be jokios abejonės, buvo sprendžiamas armėnų likimas. Didesnysis kambarys, matyt, yra laukiamasis ir posėdžių salė, šalia kabinetas su dideliu tuščiu rašomuoju stalu. Šio kabineto durų užuolaida praskleista. Ant sienos virš rašomojo stalo Lepsijus mato tris portretus. Dešinėje Napoleonas, kairėje Fridrichas Didysis, tarp jų – padidinta turkų generolo fotografija, be abejo, Envero Pašos, dar vieno karo dievo.
Lepsijus sėdasi prie lango ir laukia. Virš savo pensnė jis mato ramų ir gražų griūvančio miesto vaizdą, įlūžusius kupolus ir marmuro nuolaužas pinijų pavėsyje. Už jų – Bosforas su mažais, tarsi žaisliniais slenkančiais garlaivėliais. Mėlynas, trumparegiškas į tolumą nuklydęs žvilgsnis, vaikiškos lūpos, besislepiančios minkštoje žiloje barzdelėje, tvirti skruostai, vis dar paraudę nuo bėgimo ir iš jaudulio, – visa tai liudija apie kančią, bet ir apie ryžtą, kuris verčia būti negailestingą sau. Patarnautojas atneša varinį kavinuką. Lepsijus godžiai išgeria tris ar keturis puodelius. Kava teikia jam pasitikėjimo, nervai įsitempia, kraujagyslėmis kraujas greičiau pulsuoja į galvą. Kai Lepsijus baigia gerti paskutinį puodelį, įeina Enveras Paša.
Johanesui Lepsijui dar Berlyne daug pasakojo apie Enverą Pašą, vis dėlto jis labai nustemba, kad šis turkų karo dievaitis, šis Marsas, vienas iš septynių ar devynių pasaulio valdovų, sprendžiančių, kam gyventi, o kam mirti, tokio mažo ūgio ir toks neišvaizdus. Dabar Lepsijus supranta, kodėl čia kabo Napoleono ir Fridricho portretai. Metro šešiasdešimties centimetrų herojai, genialūs neūžaugos, kurie menką ūgį pasistengė kompensuoti valdžios aukštumomis. Lepsijus galėtų lažintis, kad Enveras Paša avi aukštakulnius batus. Beje, karakulinė kepurė, kurios jis nenusiima, tikrai aukštesnė už uniformines kepures. Auksinėmis virvelėmis apsiūta maršalo, o gal tiesiog operetinė uniforma puikiai išryškina juosmenį, prigludusi pabrėžia figūrą ir kartu su dviem eilėmis žvilgančių ordinų teikia jam kažkokio jaunatviško lengvabūdiškumo ir elegantiško įžūlumo. „Čigonų baronas“, – nusprendžia Lepsijus. Nors širdis daužosi vis labiau, Lepsijui neina iš galvos energinga valso melodija, kuria gėrėdavosi tolimomis jaunystės dienomis:
Taip, mielieji draugai,
Aš klajojau ilgai…
Tačiau operetės teksto žodžiai, kurie jam suskamba ausyse žiūrint į šią žvilgančią uniformą, toli gražu nesusiję su jaunojo generalisimo būdu ir jo veido išraiška. Envero Pašos veidas dažnai būna sutrikęs ir net nedrąsus, jis klapsi blakstienomis kaip mergaitė. Dubuo siauras, pečiai nuolaidūs, judesiai lengvi, grakštūs. Lepsijus greta jo jaučiasi nerangus. Pirmas priešo puolimas – tai bandymas sužadinti lankytojo simpatiją dailiais šokėjo judesiais. Pasisveikinęs jis nekviečia Lepsijaus į greta esantį kabinetą, prašo jį likti vietoje, o pats pasiima kėdę nuo posėdžių stalo ir patraukia ją prie lango, nekreipdamas dėmesio į apšvietimą.
Johanesas Lepsijus pradeda pokalbį (kaip buvo suplanavęs savo kovos programoje) perduodamas generolui sveikinimą iš Vokietijos nuo vienos Envero gerbėjos. Enveras šypso su jam būdingu žavesiu ir kuklumu. Kalba maloniu tenoru, harmoningai derančiu su jo išvaizda, taisyklinga vokiečių kalba:
– Labai gerbiu vokiečius. Be abejo, tai nuostabiausia pasaulio tauta. Šiame kare jie daro tiesiog neįsivaizduojamus dalykus. Asmeniškai visada džiaugiuosi galėdamas susitikti su vokiečiu.
Pastorius Lepsijus puikiai žino, kad Enveras Paša jaunaturkių komitete atstovavo prancūzų partijai, galbūt slapta jai atstovauja ir dabar, kad jis ilgai spyrėsi norėdamas stoti į karą Antantės, o ne Vokietijos pusėje. Bet kadangi šis klausimas dabar visai nesvarbus, Lepsijus toliau kalba mandagiomis frazėmis, atsargiai tyrinėdamas padėtį:
– Jūsų ekscelencija, Vokietijoje jūs turite daug ištikimų gerbėjų. Jie laukia iš jūsų pasaulinės reikšmės žygdarbių.
Enveras klapsi akių vokais. Lengvai mosteli ranka lyg gindamasis nuo tokių pataikūniškų žodžių, kurie jį savotiškai įpareigoja. Paskui nutyla, tarsi sakydamas: „Ką gi, mielasis, pabandyk mane patraukti į savo pusę.“
Lepsijus suklusęs pasuka galvą ir pažvelgia pro langą. Nesigirdi nieko, išskyrus tolimus Bosforo laivų švilpukus ir skambesį.
– Pastebėjau, kad Stambulo žmonės nusiteikę labai šventiškai. Šiandien gatvėse ypač didelis šurmulys.
Generolas maloniu, tačiau dabar jau abejingu balsu prabyla patriotiškų lozungų stiliumi:
– Karas sunkus. Bet mūsų tauta žino, kas yra pareiga.
Pirmas vokiečio išpuolis:
– Ar panašiai yra ir šalies viduje, jūsų ekscelencija?
Enveras linksmai žvelgia į tolumą.
– Žinoma, ir šalies viduje vyksta dideli dalykai.
– Jūsų ekscelencija, tie dideli dalykai man gerai žinomi.
Gynybos ministras sutrinka ir kiek nustemba. Pirmojo milžiniškos imperijos žmogaus veido spalva stebėtinai berniokiška.
– Kaukazo fronte padėtis kasdien gerėja. Tiesa, dar per anksti kalbėti apie Džemalio ir jūsų tėvynainio Kreso Pietų armijos laimėjimus.
– Labai malonu tai girdėti, jūsų ekscelencija! Bet kalbėdamas apie padėtį šalies viduje turėjau galvoje ne karo frontus, o taikius vilajetus.
– Kai valstybė kariauja, visos jos sritys daugiau ar mažiau yra karo veiksmų laukas.
Šiuos žodžius Enveras kiek pabrėžia. Taigi pirmasis susirėmimas pastoriui baigėsi nelabai sėkmingai. Bet jis turi stoti į lemiamą mūšį.
– Jūsų ekscelencija tikriausiai žinote, kad aš čia atvykau ne savo iniciatyva. Esu vokiečių Oriento draugijos pirmininkas ir turiu jai pranešti apie kai kuriuos įvykius.
Enveras nustebęs klapsi akių vokais. Kas gi čia per naujiena: Oriento draugija?
– Užsienio