Džeris tuoj pasišiaušė.
– Ir angliškai, ir vokiškai, ir prancūziškai, ir itališkai, ir lotyniškai, ir graikiškai, ir…
– Tiek daug kalbų tikrai neprireiks, svarbiausia, kad ji supranta angliškai. Bet jeigu jai vis dėlto bus nelengva suprasti, kas parašyta kailinių priežiūros instrukcijoje, norėčiau, kad judu, berniukai, pasakytumėte, kad kailinius vasarą būtina visada laikyti šaltoje vietoje.
– Mes gyvename rūsyje, – leptelėjau aš, – ir ten niekada nebūna per šilta, netgi vasarą.
– Jūs gyvenate rūsyje? – klausimas nuskambėjo mandagiai, bet Džeris tuoj pajuto pakitusį balso tembrą.
– Jo, – atsainiai numojo jis. – Šiuo metų laiku rūsyje gyventi vėsiau. Tik bėda ta, kad viena siena apipelijusi. Kaip manote, tai nepakenks kailiniams?
– Pelėsiai?
– Mudu padėsime mamai nukrapštyti juos nuo sienos, jeigu jie žalingi, – pasakė Džeris.
Panelė Tretvi vis žvilgčiojo į tėvą, tikėdamasi kokio nors dalykiško paaiškinimo, bet veltui – jo ausiai žodžiai biro pernelyg greitai ir jis nesuprato, apie ką kalbama. Tėvas tik šypsojosi nepaleisdamas iš dantų pypkės ir kartkartėmis ją pačiulpdamas – ji buvo tuščia ir kandiklyje kaskart šleikščiai sugurgėdavo nikotinas.
Dėžė su kailiniais buvo didelė ir sunki, bet Džeris pasišovė ją nešti. Panelė Tretvi mums įteikė ją įdėtą į „Eaton“ parduotuvės firminį maišelį. Grįždami ėjome pro saldumynų parduotuvę, kurios vitrinoje vis dar gulėjo kalnai raudonų cinamono širdelių, likusių nuo Valentino dienos.
– Nė nesvajokite apie tai, – nukirto tėvas.
Kai važiavome autobusu namo, Džeris sėdėjo pasidėjęs dėžę ant kelių ir nieku gyvu nenorėjo leisti man ją palaikyti nors akimirką. Kai privažiavome mėsos pakavimo fabriką, jis ketino tėvo kažko paklausti, bet kvapas buvo toks šlykštus, kad kol įveikėme smarvės zoną, jis kvėpavo per burną.
– Klausyk, tėti… – pradėjo jis.
– Ką?
– Ar tu esi ką nors nužudęs?
Tėvas valandėlę susimąstė.
– Nesu tikras. Per karą turėjau šautuvą, keletą kartų teko iššauti.
Džeris man mirktelėjo ir galvos linktelėjimu parodė į dėžę su kailiniais.
Tą vakarą tėvas vakarienei patiekė ir konservuotų žirnelių, taigi gavome progą iš jautienos riebalų lėkštėje susižvejoti ne tik bulvių ir mėsos. Džeris stengėsi neišduoti paslapties, todėl valgė nutaisęs kaip visada rūgščią miną. Tomas ėmė šliaužioti grindimis, todėl visi buvome priversti sėdėti kaip prikalti prie kėdžių, kad kartais jo neužgautume, jeigu prišliaužtų artyn. Tėvas porino, su kokiais kvailiais jam tenka dirbti, o mama, kaip įprasta, savo lėkštėje maigė maistą, kol šis pavirto gličia koše. Tik kai pavakarieniavome, tėvas atsilošė kėdėje, prisidegė pypkę ir galvos linktelėjimu davė ženklą Džeriui atnešti dėžę. Aš šiek tiek prastumdžiau į šalis lėkštes, o Džeris atnešė maišelį ir pastatė ant stalo. „Eaton“ firminis maišelis buvo toks gražus, kad dėžės net neišėmė.
– Kas čia?
Tėvas tik paptelėjo pypkę.
– Čia dovana tau, mamyte, – paskelbė Džeris.
– Kokia dar dovana?
– Atidaryk ir pasižiūrėk.
Ji ilgai spoksojo į paketą, paskui ištraukė dėžę iš „Eaton“ maišelio ir rūpestingai jį sulankstė, skaitydama, kas ant jo parašyta.
Džeris paėmė sulankstytą maišelį. Ji nedrąsiai palinko į priekį, pabandė atidaryti dėžę, bet niekaip neįstengė atrišti juostos mazgo. Džeris pasiūlė perpjauti ją peiliu, bet mama nenorėjo apie tai nė girdėti. Pagaliau, ilgokai pasiplūkusi, atnarpliojo mazgą, atidarė dėžę ir suglumusi įsistebeilijo į kailinius.
– Išimk juos, mama, – paragino Džeris.
Stebėjome jos veidą, laukdami reakcijos. Motinos veide tikėjausi išvysti dievišką palaimą, tokią kaip dangun žengiančios Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveiksluose. Tik Marijos plaukai visuomet paslėpti po skara, kokiomis būna apsigaubusios vienuolės, o mamos plaukai laikėsi prisegti prie smilkinių ir iš šonų krito dvi sruogos. Kailinių iš dėžės ji neišėmė, tik ilgai ilgai į juos žiūrėjo; stojusią tylą pertraukdavo tėvo čiulpsėjimas, pasigirsdavęs, kai jis paptelėdavo pypkę ir pūsdavo didžiulį kamuolį dūmų.
– Mama, išimk juos iš dėžės, – nekantravo Džeris ir tiestelėjo rankas jai padėti.
Mamos ranka tarsi skalikas puolė į priekį ir, pačiupusi Džerį už pirštų, neleido prisiliesti prie kailinių.
– Neliesk, – šaižiai riktelėjo ji ir patraukė jo ranką šalin. – Kiek jie kainuoja?
– Nesakysiu, tai – paslaptis.
– Tūkstantį keturiasdešimt du dolerius, – išdidžiai paskelbė Džeris. – Įsivaizduoji?
– Ką, tau visai protelis pasimaišė? – suvaitojo mama.
Iš susijaudinimo ji pašoko ir pradėjo blaškytis po kambarį. Kai Tomas ištiesė rankutes, prašydamasis ant rankų, pagriebė jį ir pasisodinusi ant klubo toliau nervingai žingsniavo iš vieno kampo į kitą.
– Kad nė vienas net neprisiliestumėte prie tų kailinių! Džeri, nusiplauk rankas ir supakuok dėžę kaip buvo. Judinkis, ko čia stypsai išsproginęs akis?! O tu, – pasisuko ji į tėvą, – tu… didžiausia Dievo klaida, veikiausiai jis buvo be galo pavargęs, kai tave tvėrė. Nori, kad mes visi iki gyvenimo pabaigos dirbtume vien tam, kad atsiskaitytume už šiuos kailinius?! Vaikai neturi net padorių vasarinių batų, o tu švaistaisi pinigais, tarsi ką tik būtum prasukęs stambų sandėrį juodojoje rinkoje. Ir sumanyk tu man tokią kvailystę! Tiesiog trūksta žodžių. Ir kur buvo mano protas, kai tekėjau už tokio lunatiko?! Veikiausiai bombų sprogimai, tądien nesiliovę mieste, sukratė man smegenis. Bene aš akla buvau? Tik pažiūrėk, kaip mes gyvename! Apgailėtina gyventi tokiame skurde, bet tai, ką iškrėtei šiandien, tiesiog beprotybė – pasielgei kaip visiškas pamišėlis, kaip paskutinis idiotas; reikėtų iškviesti greitąją pagalbą, kad išvežtų tave į beprotnamį. Jeigu nenori, kad taip ir padaryčiau, tučtuojau čiupk šitą prakeiktą dėžę, tempk ją iš kur partempęs ir atgauk pinigus. Paskui mikliai skuosk į banką ir atšauk namo įkeitimą.
– Iš kur ištraukei, kad aš užstačiau namą?
– O iš kur dar galėjai gauti tiek pinigų?
– Šiaip ar taip, ta panelytė pardavėja vis tiek nepriims jų atgal.
Mama suakmenėjo.
– Kaip nepriims?
– Ji sakė, kad nepriims kailinių, jeigu norėsime grąžinti. Todėl atidžiai rinkausi dydį.
– Mulkis. Juk pirkai juos „Eaton“ salone, tiesa? Puikiai žinau, kad jie priima prekes atgal, gali nepūsti man miglos į akis. Taigi – dėžę į dantis ir pirmyn.
– Niekur aš neisiu. Ta moteris parduotuvėje mane išjuoks.
– Tikras liurbis. Gerai, aš pati grąžinsiu kailinius ir pareikalausiu ne tik atiduoti pinigus, bet dar ir pasiaiškinti, kodėl pardavinėja tokias brangias prekes nevispročiams.
– Manau,