Keidošių Onutė. Pietaris Vincas

jis pabaigia.

      – Ką čion da laukti, kur jis ras darodymus to, jog lenkai spaudė lietuvišką kalbą?

      – Pavėlykite, o darodymai rasis – atsakė Vincų Vincas.

      – Na, gerai, raskite!

      – Kas iš jūsų, vyrai, neatsimena „nota-lingvos”? – atsigręžęs į gaspadorius, paklausė Vincų Vincas.

      – Kur neatsiminsi brudo – prakalbėjo senis Škeredelnikas, nusišypsojęs.

      – O kas tai buvo do per „nota-lingva“?

      – Ugi, būdavo, jeigu kas mokslinyčioje išsitaria lietuviškai, tai jam rėždavo linija53 į delną, kad net ranka sutindavo ir pakabindavo lentutę ant kaklo, kaip šunbranktį54, su parašu „nota linguae”.

      – Mūsų iškaloje55 buvo ne taip, ne lentutę ant kaklo kabindavo, tik tokį raudoną suknios liežuvį – pridėjo Keidošius.

      – Na, o ar mušdavo į delną su linija? – paklausė Škeredelnikutis.

      – Kur nemuš! Mušdavo bjauriai ir ne sykį, tik tris sykius… —

      – Tegu ir taip, bet kuo kalta lenkų valdžia, jog tokiose iškalose o draudė lietuvišką kalbą? Ak, tai patys žmonės samdydavo tokius mokytojus.

      – Aš mokiausi miesto pavietavoje mokslinyčioje – ant šito atsakė Keidošius.

      – Šito ginti negali. – pridėjo vėl ir Škeredelnikučio tėvas, – mano dėdę kunigą du sykius klasos plakė už lietuvišką kalbą. —

      – Na, gerai, tegu bus taip, jog kliasose mokslinyčiose draudė lietuvišką kalbą, bet taip ji turėjo sau laisvę, – ginčijo Škeredelnikutis.

      – Ir tai netiesa, – traukė toliau Vincų Vincas. – Kokia ten laisvė, jeigu žmonės turėjo poterius ir prisakymus lenkiškai kalbėti ir spaviedotis lenkiškai.

      Kitaip nepavėlydavo vyskupai. Bažnyčiose pas mus Lietuvoje, kur nesuprasdavo nei žodžio lenkiškai, paliepta buvo lenkiškai giesmes giedoti. Na, dabar sakykite, kokių da jiems reikia darodymų, jog lenkų valdžia persekioja lietuvišką kalbą? Ar da geriaus jums reikia parodyti, kaip lenkiškas brolis lietuvišką brolį paėmęs už gerklės, smaugė?

      – Nagi, nagi parodykite da? – piktai šypsodamas pritarė lenkstudentis.

      – Gerai. – Nugyvenę nuo koto bajorai ir kiti iš jų pabėgėliai rasdavo sau duonos kąsnį po visokius biurus (kanceliarijas), tapdami urėdninkais (viršininkais). Paklauskite, kas darydavosi, jeigu kokiu nors būdu gera vieta tekdavo lietuviui bajorui, norins jau ir aplenkėjusiam? Kiek skundų, kiek intrigų lenkai susitelkę darydavo, kad tik išvytų lietuvį ir tai paskutiniuose laikuose, kada ir pačius lenkus vos ne vos kentė kaipo urėdninkus?

      – Tiesa ir tai – atsiliepė jaunasis kunigas. Būdamas gimnazijoje daug sykių aš apie šitokius lenkų darbus girdėjau.

      – Mažai to, paimkite senus raštus mūšių kampo valdžios, o ten ištisai visur sutiksite lenkiškas pavardes, tartum, mūsų kampe tiktai ir gyveno vieni lenkai. Kaip urėdninkai, taip sūdžios56, taip visi viršininkai grynai lenkiškos tautos buvo. Tame tarpe, kaip iš gyventojų. sąrašo matytis, mūsų kampe buvo ir turtingesni, ir pakegesni bajorai lietuviai, o su lenkiškomis pavardėmis ne taip daug buvo.

      – Na, tai kas gi iš to? – atvertė Škeredelnikutis.

      – Štai kas! – Tame, jog mes dabar vargstame, jog neturime savo literatūros, kalti lenkai su jų valdžia. Apie ką ir ėjo terpu mudviejų ginčas.

      – O dabar prie rusiškos valdžios ar geriau?

      – Aš to ir nesakau. Nes tai jau suvis kitas klausimas. Jeigu Jonas šlubas (raišas) ir Kaulas šlubas, tai da tai nežinklina57, kad aš jiems dviem kojas išsukau, per tai ir nėra ko manee apie tai ir klausti. Nes toks klausimas yra negudresnis už tą, apie kurį taip ilgą ginčą teko kelti. Dėl to…

      Bet nenubaigęs, šyptelėjo Vincų Vincas ir pakilęs nuėjo su keliais gimnazistais šalin. Škeredelnikutis paraudo iš piktumo.

      III

      Praslinko vėl metai. Tartum, viena akimirka, tartum, nuo mostelėjimo galingos rankos po šaltai žiemai sukilo vėl žolės – parėdai lauky, pievos sužydo, pakvipo visokiomis kvapsnimis, girios apsidengė lapais; nukratę nuo savęs ledo ryšius, sujudo upės, upeliai; ežerų paviršiai banguoti pradėjo po senovei. Viskas po senovei, tik žmonių karta vienais metais senesnė tapo.

      Buvo pabaiga gegužės mėnesio. Sodelyje ponios ant bažnytinės ulyčios (gaso) sėdėjo Onutė ir pati ponia ir dirbdamos šnekučiavosi. Onutė dabar jau paaugusi mergaitė laukė tėvų atvažiuojant jos parsivežti namo. Tiesa, ji labai pamėgo ponią, pas kurią porą metų praleido ir kuri dėl jos nemažai gero padarė, bet nenorėdama tėvo pinigų bereikalingai laidyti, ryžosi grįžti atgal suvis namo.

      Ką galėjo pramokti, pramoko. Ir ponia pati jai tai beveik parodė.

      – O to, Onute, dabar tu nuo manęs nieko daugiaus jau negali pasinaudoti. Apsiėjimo gražaus jau tu pramokai. Jeigu tau dabar atseitų ir į salioną58 patikti, tu ir ten sarmatos man nepadarytum nei savo kalba nei apsiėjimu. O ką apie siuvimą ar virimą, reikalingus naminius darbus, tai tokios kaip tu dabar reikia paieškoti.

      Butu viskas gerai – viena ne, jog aš pripratau prie tavęs labai ir bus nelengva apseiti, kol atprasiu.

      Ant šito atsiduso ir Onutė ir pratarė:

      – Guodotina59 ponia! Ir man nelengva bus nuo jūsų skirtis, bet mano toks padėjimas, jog neturiu savo valios ir ištekliaus tokio, kaip aš norėčiau. Pas jus pripratau aš prie šviesesnio gyvenimo – ir kaime gali būt, jog dabar bus man sunku, bet ką padaryti.

      – Tiesa, vaikeli! Nubrauk savo ašaras ir atsiduoki ant Dievo valios! Aš pati žinau, jog nelengva iš geresnio padėjimo patektis į sunkų. Bet visur randi ne šiokią tai tokią paguodą. Aš savo sunkiame, tartum be jokios prašvaistos tamsiame padėjime, radau vienog nusiraminimą dėl savęs pramokydama savo gimines ir tave apsiėjimo ir darbų, man žinomp. Ta, vaikeli, grįši į kaimą, mokyki kitus kaimynus mylėti savo tėvynę Lenkus60!

      – Poniute! – išlėto pratarė ant šito Onutė – aš esu lietuvininkė ir man jeigu reikėtų mokyti tėvynę mylėti, tai aš turėčiau mokyti Lietuvą mylėti, o ne Lenkus.

      – Ot, jau ir matytis Vincų Vinco jtekmė61 – užpakalyje jų atsiliepė netikėtai vyriškas balsas Škeredelnikučio, neseniai sugrįžusio iš universiteto ant vakacijų.

      – O, kaip ponas mus nugąsdinai – atsiliepė ponia – taip vagčia prie mūsų priėjęs!… Argi jums ne sarmata? – O ko man sarmatytis? Aš norėjau paklausyti, apie ką jūs čionai kalbatės, apie kokius kavalierius?

      – Tai da negražiau iš jūsų pusės ir atleiskite man, jeigu aš jums tai sakau, nežiūrint ant visos mano guodonės, kurią turiu dėl jūsų, kaipo lenko – tautiečio gero. Vagčia klausytis yra tai vienas iš darbų negražių, teršiančių garbę, o vagčia klausytis kalbos moterų yra tai da piktesnis dalykas.