Brolio atkaklumas Kimberli buvo gerai žinomas.
– Būtų įdomu.
– Aš nejuokauju.
– Kaip manai, ar Rajenas išpešė kokių nors naujų žinių?
Danielė sunkiai atsiduso ir nupūtė neklusnią garbaną nuo veido.
– Nuoširdžiai prisipažįstu: nežinau. Tik jis taip spirga, kad negaliu liautis įtarinėjusi, jog yra kažkas daugiau.
– Argi negana to, kad tėvas dingęs be žinios, o jis pats įstrigęs čia ir negali pavadovauti paieškoms?
– Gal tu ir teisi, – garsiai pagalvojo Danielė, nors neatrodė įtikinta. Ji paėmė Kim už rankos ir timptelėjo link durų. – Eime į vidų. Pažįstant mamą, nesunku atspėti, kad mums čia kalbantis ji jau ruošia pietus judviem su Riku. Kertu lažybų, jog visą dieną nieko burnoje neturėjai.
– Tiesa, bet apie maistą dabar nė pagalvoti nenoriu.
– Pasistenk ką nors suvalgyti, bent jau tam, kad pamalonintum mamą. Tik visą dieną šokinėdama apie mus ji dar šiaip taip laikosi. Leisk jai pasirūpinti ir tavim.
– Žinoma, bet pirmiausia turiu kai ką padaryti.
– Pasisveikinti su Rajenu? – nuovokiai klustelėjo pusseserė.
Kimberli linktelėjo. Taip – su Rajenu.
Atlikęs savo kaip nešiko darbą Rikas leidosi iš antro aukšto puošniais marmuro laiptais į didįjį vestibiulį, tuo metu Danielė su Kimberli susikabinusios už rankų įėjo pro laukujes duris. Bet jis matė tik vieną moterį. Tamsūs plaukai sulaižyti atgal ir kietai surišti į uodegėlę, o žalios akys, dar taip neseniai ašarotos, dabar buvo sausos ir spindėjo nauju ryžtu.
Ji išsikapstė iš ašarų pakalnės. Puiku. Parvežti Kim namo buvo ne tik būtina, bet gyvybiškai svarbu ir jai, ir Soniai, ir visai šeimai. Dabar, kai ji jau čia, tai ir pasiliks. Kad ir kokių pastangų prireiktų.
– Štai kur tu, – tarė Danielė į apačią nusileidusiam Rikui ir paleido pusseserės ranką. – Lydžiu Kim į terasą pas Rajeną.
Iš karžygiškos jos veido išraiškos jis suprato, kad šis šeimos susitikimo epizodas bus sunkus.
– Aš ją palydėsiu, – pareiškė Rikas ir iš lėto priėjęs paėmė Kim už rankos. – Gal gali pasakyti Soniai, kad ten atneštų mums kavos?
Kilstelėjusi antakį, metusi žvilgsnį į Kim ranką, kurią Rikas buvo ryžtingai okupavęs, Danielė vos girdimai burbtelėjo kažkokius žodžius, kurie buvo panašūs į puikiai padirbėta, ir paliko juos vienus.
Iš aptemusių Kim akių ir to, kaip staigiai ji truktelėjo ranką, Rikas suprato, kad ir ji pastebėjo tą žvilgsnį.
– Nėra jokio reikalo manęs lydėti, – šaltai metė ji. – Žinau, kaip nueiti iki terasos.
– Nemaniau, kad gali nežinoti.
– Tai paleisk ranką. Danielė jau spėjo susidaryti klaidingą įspūdį.
Rikas kilstelėjo antakį.
– Kokį įspūdį?..
– Neapsimesk kvailiu, Perini. To tikrai nebus.
– Tau vis dar rūpi, ką apie mūsų bendravimą galvoja tavo brolis?
– Nuo tada, kai išsiskyrėme – ne. – Kim prisimerkusi pažvelgė į jį. – Argi ne tu neseniai sakei, kad mudu čia niekuo dėti?
– Plaki mane mano paties žodžiais? Visai nepanašu į tave, Kim.
Ji sviedė į jį žaižaruojantį smaragdinių akių žvilgsnį ir dar atkakliau trūktelėjo ranką. Bet Rikas nepaleido. Atvirkščiai, prisitraukė prie savęs dar arčiau, taip arti, kad Kim suknelės sijonas palietė jo šlaunis, ir jos akyse žybtelėjo baimė. Rikui pasirodė, jog vėsiame tyliame atriumo tipo vestibiulyje girdi pašėlusiai tvaksinčią jos širdį… o gal savo paties? Įsivaizdavo, kaip bučiuoja ją. Kim išsižioja nebyliam protestui, o jis, paklusęs skausmingam troškimui, pasilenkęs įsisiurbia jai į lūpas. Aišku, už savo pastangas užsidirbtų antausį, bet tai nė kiek nesumenkino troškimo. Susilaikė tik Kim akyse išvydęs šmėstelėjusią neviltį. Nuožmus ryžtas tebuvo kaukė, kurią ji užsidėjo ruošdamasi susitikti su broliu. Tačiau po išoriniu kiautu buvo emociškai išsekusi, išsunkta šios dienos įvykių. Rikas žinojo – jei ne šiandien, tai ryt arba poryt žinių bus dar daugiau. Anksčiau ar vėliau kas nors suras sudužusį lėktuvą ir kūnus.
Ne, Kim silpnumu pasinaudoti jis negalėjo. Ypač dabar. Todėl atrado kompromisą – pakėlė įkalintą jos ranką ir priglaudė prie lūpų. Juto, kaip ji priešinasi, pastebėjo, kaip plykstelėjo akys, kai atvertęs nekaltai pakštelėjo į vidinę riešo pusę. Akimirką manė už tai užsidirbsiąs antausį ar bent jau būsiąs išvanotas žodžiais, bet pasigirdę žingsniai nutraukė įtemptą momentą – pasirodžius Gartui Biuikui jis paleido jos ranką.
Kim aiktelėjo – šįkart jos nuostaba persipynė su džiaugsmu – ir šoko ant kaklo Blekstounų kompanijos sekretoriui, artimiausiam ir seniausiam Hovardo draugui. Tai, kad jųdviejų draugystei taip ilgai niekas nepakišo kojos, liudijo begalinę Garto ištikimybę ir nepaprastai ramų būdą. Jis apkabino Kim su nuoširdžiu susižavėjimu, bet jai virš galvos labai rimtai pažvelgė į Riką.
– Rajenas ką tik kalbėjosi su Stavrosu.
Tai buvo policijos departamento žmogus, teikiantis jiems informaciją. Rikui širdis į kulnus nusirito.
– Blogos žinios?
– Apie Hovardą nieko, – patikino Gartas. – Bet pagaliau patvirtintas keleivių sąrašas.
– Ar moteris, kurią jie rado, tikrai Marisa? – pasiteiravo Kim. – Ar ji skrido tuo lėktuvu?
Gartas nenoriai linktelėjo galvą.
– Taip. Jos kūną ką tik atvežė į morgą.
TREČIAS SKYRIUS
– Kūną?! – paklaikusi beveik suklykė Kim. Apsiblaususiomis akimis ji žvilgčiojo tai į Gartą, tai į Riką. – Juk sakei, kad ji gyva. Kad išgyveno. Juk sakei, kad jie…
– Ji mirė gelbėtojų laive, – švelniai paaiškino Gartas, – kai ištrauktą iš vandens gabeno į krantą. Užjaučiu, Kim. Žinau, kad buvote artimos.
– Nelabai artimos.
Kim žodžiai buvo persmelkti gilaus liūdesio ir Rikas svarstė, ar ji mąsto apie Marisą, ar apie jos vyrą Metą Hamondą, su kuriuo tikrai buvo artima. O gal apie jųdviejų sūnų? Rikas sugriežė dantimis. Po velnių, jis tikėjosi, kad tai klaida ir netrukus paaiškės, jog rastoji moteris – ne Marisa Hamond, motina mažo berniuko, nekalto vaikelio, niekuo nenusipelniusio tokios netekties.
– Ar jie įsitikinę, kad tai Marisa Hamond? – perklausė jis.
– Regis, įsitikinę, nes Stavrosas šią žinią mums pranešė nelaukęs oficialaus tapatybės patvirtinimo. Žinoma, pranešė neoficialiai, – pridūrė Gartas.
– Kai paskambinai į Naująją Zelandiją, minėjai painiavą dėl keleivių sąrašo.
– Iš pradžių jame buvo įrašyta viena Blekstouno darbuotoja, – paaiškino Gartas. – Džesika Koter. Ji yra parduotuvės Martino rajone vadovė ir turėjo skristi į atidarymą Oklende.
Šis vardas Rikui