– Vadinasi, buvai piktas, nusivylęs, o aš pasitaikiau po ranka. Kaip patogu nuleisti garą! – pertraukė jį Rorė.
Koridoriuje nuskambėjo vyriški keiksmai.
Rorė bakstelėjo jam pirštu į krūtinę.
– Kiek kartų apgaudinėjai Šėją? Tas poelgis su manimi pernelyg įgudusio žmogaus, negali būti pirmas kartas!
Raudonos dėmės dar labiau išsiplėtė, jai suspaudė krūtinę.
Makas žengė atbulas, jo akys piktai sužibo.
– Pasakysiu tik vieną kartą. Aš nė karto tavo sesers neapgavau. Ir dar, vaikeli, tu troškai mane pabučiuoti ne mažiau, nei aš tave! Prisiimu visą atsakomybę už tai, kad per nacionalinę televiziją pasirodžiau kaip niekšas, bet už tai, kas vos nenutiko čia, visos kaltės neprisiimsiu.
Rorę prislėgė kaltė. Ji žinojo, kad Makas teisus, ir dėl to širdo. Nenorėjo prisiimti nė dalelės kaltės, daug lengviau būtų dėl visko kaltinti jį vieną: už tai, kad yra toks gundantis, kad priverčia ją norėti to, ko norėti ji neturi teisės.
Makas persibraukė ranka plaukus.
– Paklausyk, gal tegul viskas aprimsta, o paskui aš tau paskambinsiu. Pasikalbėsime prie kavos. Viską išsiaiškinsime?
Pratęsime ten, kur baigėme?
To tai nebus. Rorė tikrai nesusitikinės su tuo, kuris draugavo – miegojo – su jos seserimi, ir vos jos neišdavė. Su vyru, taip išvedusiu Rorę iš proto, kad vos neapgavo savo sesers. Makas būtų ją pabučiavęs, jei ji nebūtų sustabdžiusi. Jis būtų buvęs neištikimas Šėjai… tuo Rorė buvo šventai įsitikinusi.
Juo Rorė niekada negalės pasitikėti.
Niekada.
– Nesivargink. Man neįdomu, – Rorė apėjo Maką, atidarė duris ir pamojo jam išeiti. – Drožk. Šiandien ir taip sukėlei tiek sumaišties, kad visam gyvenimui užteks.
Makas dar kartą keistai pažvelgė ir pasišalino iš seserų Kid gyvenimo. Puikiai nusikračiau, – pagalvojo Rorė. Joms tikrai nereikia apgaviko ir pasalūno.
Atsisukusi Rorė pamatė virtuvės tarpduryje stovinčią seserį. Šėja girdėjo kiekvieną jų pokalbio žodį. Vadinasi, ji nutraukė bučinį. Šį kartą. Bet tiesa lieka tokia pat: ji geidė seseriai priklausančio vyro, geidė iki skausmo. Jos abi suprato, kad Rorė tokia pat niekinga, kaip jos tėvas – to nė viena nesitikėjo. Šėja ketino nunerti seseriai odą ir Rorė jautėsi to nusipelniusi.
– Judu vos nepasibučiavote? Turėjai progą?
Žiūrėdama į seserį Rorė meluoti negalėjo:
– Taip. Labai atsiprašau.
– Gerai. Dėkui, kad jo atsikratei, – tarė Šėja tvirtu lediniu balsu. – O dabar nešdinkis iš mano buto ir mano gyvenimo.
1
Maždaug po dešimties metų…
Sausakimšoje Šv. Katerinos ligoninės kavinukėje, žongliruodama segtuvų krūvele, rankine ir didžiuliu mėlynių kokteiliu, Rorė prasibrovė prie mažo stalelio greta lango. Numetusi segtuvus ant stalo ji gurkštelėjo mėlynių skonio gėrimo ir atsitraukusi kėdę susmuko ant jos. Jau nuo septintos ryto ji buvo ant kojų, papietauti nepavyko, todėl dabar energijos atsargos buvo išsekusios. O reikia apžiūrėti dar du pacientus. Jei pasiseks, namo sugrįš prieš aštuonias.
Labai anksti. Tikra palaima.
Suskambo mobilusis ir Rorė pašnairavo į ekraną, bet pamačiusi sesers vardą nusišypsojo.
– Atleisk, kažkas ateina. Tuojau tau atskambinsiu, – prieš padėdama ragelį tarė Šėja.
Rorė nusišypsojo: kaip gera, kad jos tokios artimos – tikras stebuklas, turint omeny tą Makaskilo incidentą. Mako išsiskyrimas su Šėja sukėlė tikrą audrą žiniasklaidoje: juk buvo įsipainiojęs vienas iš trijų pagrindinių „Mavericks“ žaidėjų. Tai buvo katalizatorius, skatinęs miestą domėtis viskuo, kas susiję su Maku, Kvinu ir Keidu.
Šėja išgyveno tikrą beprotybę: žurnalistai ir fotografai ją persekiojo, ištisus mėnesius nedavė ramybės. Jos gyvenimas virto pragaru. Deja, su Rore kalbėtis sesuo atsisakė ir žiniasklaidos puolimą atlaikė viena. Šėja sulyso ir, kaip Rorė sužinojo po kelerių metų, vos nepalūžo. Rorė labai džiaugėsi, kad ta sumaištis liko praeityje, kad joms neberūpėjo ištvirkęs ledo ritulio komandos kapitonas, dėl kurio tikrai neverta prarasti ramaus miego, o tuo labiau – sesers.
Tačiau kartkartėmis Rorė vis tiek negalėdavo užmigti ir galvodavo apie Maką. Ji atsiduso. Makas – jos svajonių vyras, apie kurį ji galvodavo likusi viena ir – gėda pripažinti – vis dar geidė jo. Ji domėjosi juo, svajojo apie jį, ir dėl to pati ant savęs niršo.
Niekšas.
Mobilusis vėl suskambo, Rorė atsiliepė ir Šėja greitai pasisveikino.
– Atleisk, vos tau atsiliepus atėjo siuntų išvežiotojas.
– Nieko tokio, kas nutiko?
– Deinas atsiuntė man du tuzinus raudonų rožių.
Sprendžiant iš nusiminusio Šėjos balso, tai negerai.
– Puiku, tau pasisekė. Kodėl jaudiniesi?
– Du tuzinai raudonų rožių? Kas žmonai – jau aštuonis mėnesius – siunčia du tuzinus raudonų rožių? Jis, ko gero, mane apgaudinėja.
Na štai ir vėl, – nusivylusi pagalvojo Rorė. – Išgėriau per mažai kavos, kad turėčiau jėgų tvarkytis su Šėjos nepasitikėjimu savimi. Ačiū, tėtuk, puikiai padirbėjai, visiškai sugadinai dukterų meilės reikalus.
Rorė siurbtelėjo per šiaudelį galvodama, kad jiedvi su Šėja į gyvenimą ir meilę žiūri visai skirtingai. Ji seniai atsisakė minties atiduoti širdį kokiam nors vyrui, o štai Šėja nepasidavė, tebetikėjo meile. Todėl galų gale pasičiupo, kaip pati manė, paskutinį gerą vaikiną visame mieste. Deinas buvo ramus ir stiprus, sugebėjo taikstytis su Šėjos nepasitikėjimu, todėl Rorei jis patiko vis labiau.
– Jis tikrai turi romaną. Niekas negali tiek dirbti, kiek jis, – nerimavo Šėja.
– Šėja! Princese! – pertraukė sesers burbėjimą Rorė. – Liaukis kankinusis, iš proto išeisi. Tu – nuostabiai graži blondinė, buvusi manekenė ir vis dar atrodai verta milijono dolerių. Deinas tave vedė, o tu pasižadėjai juo tikėti.
Šėja atsiduso.
– Pasižadėjau, tiesa.
– Pažiūrėk į vestuvių nuotraukas. Juk matai, kaip jis į tave žiūri… tarsi tu būtum jo mėnulis ir žvaigždės. Viskas tobula.
Nors romantiką Rorė vertino ciniškai, vis tiek apimdavo pavydas kiekvieną kartą, kai Deinas meile spindinčiomis akimis pažiūrėdavo į seserį. Ką reiškia turėti žmogų, kuris taip myli ir yra pasiryžęs padaryti tave laimingą? Logiškai galvojant, rizikuoti neverta, bet… po galais, pamačius tą žvilgsnį, jai kaskart suspaudavo širdį.
– Deinas įpusėjo didžiulę bylą, kažkoks gaujų susišaudymas? Jis juk žmogžudysčių skyriaus detektyvas, o gėles siunčia norėdamas priminti, kaip tave myli.
– Tai nėra romano?
– Nėra jokio romano, Šėja.
O jei būtų – nors tikrai nėra, – Rorė nušautų Deiną jo paties ginklu.
Atsisveikinusi su seserimi Rorė parašė žinutę Deinui, pasiūlė skirti Šėjai truputį daugiau dėmesio (juodu su svainiu, siekdami suvaldyti