– O ar jūs pasirengę mane priimti? – atrėmė ji.
– Jei tik tu šito nori, – atsakė Hedlis.
Jųdviejų žvilgsniai susitiko veidrodyje.
– Bet dar ne vėlu, – pridūrė jis.
– Kam ne vėlu?
– Apsigalvoti, – rimtai atsakė Hedlis, bet jis tikriausiai juokavo.
– Tu blogai mane supratai, – Kristė nenorėjo atšaukti vestuvių. Ji nė nesvarstė tokios galimybės. Mergina nesuprato, kaip šis pokalbis pasisuko tokia absurdiška linkme.
– Atrodai išsigandusi, – pridūrė Hedlis.
– Bijau vestuvių. Galbūt eidama prie altoriaus suklupsiu. Bet pati santuoka man nekelia jokios baimės.
Juk Kristė išteka už Verno – protingo, sumanaus, galantiško vyro. Vernas investavo į Kristės verslą, pristatė ją aukštuomenės atstovams, nuskraidino į Niujorką bei Paryžių. Vernas Gerhardas yra nuostabiausias vyras pasaulyje.
– O kaip Verno tėvai? – neatlyžo Hedlis.
Kristė šyptelėjo.
– Aš jų šiek tiek baiminuosi.
Hedlis atsipalaidavo ir taip pat nusišypsojo.
– O kas jų nesibaimintų?
– Nepažįstu nė vieno tokio žmogaus.
Manfredas Gerhardas – tikras darboholikas, visiškai neturintis humoro jausmo. Jis buvo griežtas, reiklus, turėjo šaižų balsą ir nepakenčiamas manieras. Doloresa, jo žmona, tikra aukštuomenės dama. Jai labai rūpėjo socialinė padėtis bei pinigai, bet jei atsidurdavo viename kambaryje su Manfredu, visada šokdavo pagal jo dūdelę.
Kristė nepakęstų, jei Vernas elgtųsi kaip Manfredas, – tuojau išrėžtų viską, ką mano. Laimė, Vernas visiškai kitoks. Jis nepasielgtų taip kaip jo tėvas. Iki šiol Kristė nepastebėjo nė menkiausio tėvo ir sūnaus panašumo.
– Vernas labai artimas tėvams, – vėl prašneko Hedlis.
Jis įdėmiai pažvelgė į Kristę ir mergina staiga pagalvojo, jog Verno pusbrolis skaito jos mintis.
– Vernas nori įsigyti butą Niujorke. – Kristei ši idėja patiko – tokiu būdu Vernas nebus taip arti savo šeimos. Nors jis labai mylėjo tėvus, Kristė visai netroško kiekvieną sekmadienio vakarą lankytis pas Gerhardus.
– Patikėsiu tik tada, kai pamatysiu savo akimis, – nepatikliai mestelėjo Hedlis.
Kristė žinojo, jog Vernas jau tvirtai apsisprendė įsigyti butą.
– Be to, Niujorke galėsiu plėsti savo verslą, – pridūrė Kristė.
– Tikrai neapsigalvosi? – neatlyžo jaunikio pusbrolis.
– Ne, – Kristė atsisuko į Hedlį. – Kodėl klausi? Kodėl tau išvis tai rūpi?
– Galbūt noriu tave atimti iš Verno.
– Labai juokinga.
Hedlis trumpam susimąstė, tačiau netrukus atsainiai gūžtelėjo pečiais.
– Aš irgi keistai jaučiuosi šioje šeimoje.
– Na, tavo padėtis kitokia. Tu jau priklausai Gerhardams.
Hedlis pažvelgė Kristei tiesiai į akis.
– Vadinasi, tvirtai apsisprendei?
– Be jokios abejonės. Aš myliu Verną, o Vernas myli mane. Kitkas nesvarbu.
Hedlis pritariamai linktelėjo.
– Supratau. Jei negaliu tavęs atkalbėti, tada pasakysiu, kad limuzinas jau laukia apačioje.
– Jau laikas? – Kristei nudiegė paširdžius.
Mergina įtikinėjo savo, jog tai visiškai normalu. Netrukus ji žengs prie altoriaus kelių šimtų žmonių akivaizdoje – vestuvėse dalyvaus Verno tėvai ir visa Čikagos grietinėlė. Tokios vedybų ceremonijos bijotų bet kuri nuotaka.
– Tu išbalusi, – tarė Hedlis.
– Jau sakiau, bijau suklupti eidama prie altoriaus.
– Nori, kad palydėčiau?
– Mes taip nerepetavome.
Kristės tėvas buvo kalėjime ir ji neturėjo jokio kito vyriškos lyties giminaičio, kuris galėtų palydėti ją prie altoriaus. Bet juk dabar dvidešimt pirmas amžius ir dukters atidavimas jaunikiui atrodytų absurdiškai. Kristė buvo pasiryžusi žengti prie altoriaus viena – ji tikėjo susidorosianti.
– Vis tiek galiu tau padėti, – siūlėsi Hedlis.
– Negali. Privalai stovėti prie Verno. Jei lydėsi mane prie altoriaus, pamergių bus daugiau nei pabrolių. Jei Doloresa tai pastebės, ją ištiks širdies smūgis.
Hedlis pasitaisė švarko rankoves.
– Manau, tu teisi.
Kristė jau įsivaizdavo šešias pamerges mėlynomis suknelėmis, išsirikiavusias prie altoriaus. Visos rankose laikys baltų ir mėlynų gėlų puokšteles, labai panašias į didžiulę nuotakos puokštę iš rožių ir bijūnų. Doloresa ją pati užsakė Kristei. Puokštė labai sunki, tačiau būsimoji anyta merginą patikino, jog šios vedybos – svarbus įvykis ir nuotakos puokštė turi būti matoma iš tolo. Gal ji bus tokia didelė, kad ją bus galima pastebėti net iš Marso?
– Ar jau atvežė puokštę? – paklausė Kristė slapta vildamasi, kad nereikės po visus namus tampyti tos sunkenybės.
– Taip. Tavęs jau laukia apačioje – nori padaryti keletą nuotraukų prieš važiuojant į bažnyčią.
– Na ką, atėjo lemtinga akimirka, – gūždamasi tarė Kristė.
– Galime viską pakeisti, – pasiūlė Hedlis. – Nesunkiai pabėgtume pro rožių sodą.
– Užsičiaupk.
Hedlis nusivaipė.
– Gerai jau gerai, tyliu.
Kristė šiandien ištekės. Viskas taip greitai. Jungtuvių ceremonija bus labai iškilminga. Ką jau kalbėti apie nepakartojamą Gerhardų šeimynėlę. Šiandien merginai tereikia nueiti prie altoriaus, ištarti sutinku ir nepamiršti šypsotis.
Jau šį vakarą Kristė taps ponia Gerhard. O rytoj tokiu metu jau bus prie Viduržemio jūros, kur praleis įspūdingą medaus mėnesį. Privatus šeimos lėktuvas nuskraidins jaunavedžius į Europą, ten jų lauks prabangi jachta, atitinkanti Gerhardų šeimos socialinę padėtį.
Hedlis ištiesė ranką ir Kristė trumpam į jį atsirėmė. Mergina jautė, jog šią akimirką jai iš tiesų reikia palaikymo.
– Susitiksime bažnyčioje, – galiausiai pasakė jaunikio pusbrolis.
Kristė gali tai padaryti. Ir padarys. Nebėra kelio atgal. Ir šis jaudulys suprantamas – netrukus merginos gyvenimas visiškai pasikeis.
Džeksonas apsivilko brangų smokingą, švariai nusiskuto barzdą, susišukavo ir atvyko prie Šv. Luko katedros šiaurinėje Čikagos dalyje – apsimetė vestuvių svečiu. Buvo labai graži birželio diena. Paskutiniai svečiai ką tik įėjo vidun, prie pagrindinių durų išsirikiavę stovėjo pabroliai. Verno Gerhardo niekur nesimatė – greičiausiai užtruko prieangyje su vyriausiuoju pabroliu laukdamas Kristės Kordi.
Per pastarąsias tris dienas Džeksonas labai daug sužinojo apie Kristę. Pasirodo, ji ne tik graži, bet ir kūrybinga bei darbšti.
Kristė