– Poršija? – ištarė jis.
Baltas kamuolys sujudėjo. Ir kojos pavojingai susiūbavo. Jos leidosi žemėn.
Kuperis puolė per kambarį ir sugriebė Poršiją. Gal per stipriai, nes jos kojos atsitrenkė jam į krūtinę, ir ji netyčia įspyrė jam į veidą.
– Prakeikimas!
– Oi!
Jis susvirduliavo, kartu tempdamas ir ją.
– Paleisk mane! – suspiegė ji.
Bet ją paleisti buvo nelengva. Kuperis žengtelėjo atgal, bet ji vėl trinktelėjo jam į veidą.
– Paleisk! – vėl suklykė.
– Aš stengiuosi!
– Tai tu, Kuperi?
– Taip. Kas daugiau? – galų gale jis suėmė ją per liemenį ir apvertė. Nelaimei, jo veidas aplipo baltais lyg pūkas nėriniais, o ji alkūnėmis smarkiai dūrė jam į smakrą. Kuperis paleido Poršiją ir atsitraukė, atstatė delnus lyg saugodamasis puolimo. – Tau viskas gerai?
Kai ji pakėlė galvą, jis pamatė, kad jos ausyse styro ausinės, o iPad užkištas už viršutinės suknelės dalies. Poršija ištraukė ausines ir pasigirdo tyliai grojanti muzika.
Ji susitvarkė suknelės apačią ir spigino į jį.
– Man tikrai viskas gerai. O gal vertėtų sakyti buvo! Kodėl turėtų būti kitaip?
– Tu stovėjai žemyn galva.
– Aš stovėjau ant galvos!
– Vilkėdama vestuvine suknele?
Ji žiojosi norėdama šmaikščiai atkirsti, bet sudvejojo, susičiaupė ir susiraukė.
– Geras pastebėjimas, – Poršija suėmė apatinę suknelės dalį ir ją pakratė.
Suknelė atrodė ne taip jau blogai. O būsimosios nuotakos plaukai liko visiškai susivėlę. Tai, kas kiek anksčiau buvo ant nugaros besileidžiančios mielos garbanėlės, sukrito į vieną pusę. Viena šviesių auksinių plaukų sruoga buvo išsileidusi ant veido. Poršijos skruostai buvo išraudę, lūpos – drėgnos ir rausvos.
Kuperis beveik dvejus metus pažįsta Poršiją ir per visą tą laiką niekada nematė jos tokios susitaršiusios. Žemiškos. Seksualios.
Aha. Bet tai nesusiję su jos rožinių kelnaičių ir nuogų šlaunų vaizdu, kuris įsirėžė jo atmintin. O kas tiksliai buvo pavaizduota ant tų kelnaičių? Iš kelių pėdų atstumo buvo matyti kreivi balti taškeliai, bet iš arti jie priminė kačiukus. Ar tai įmanoma? Ar gali būti taip, kad nervingoji, padorioji, šalta kaip ledas Poršija Kalahan teka mūvėdama kelnaites su kačiukų galvomis?
– Ką, po perkūnais, tu darei? – susidomėjo jis.
– Meditavau.
– Ir dainavai aštuoniasdešimtųjų estrados dainą?
– Aš buvau… Aš negaliu… – ji atsikvėpė, o jos plaukai suplazdėjo jai ant veido. – Meditacija man padeda galvoti, – ir tada ji tikriausiai suprato, kad jos plaukai susivėlė, nes čiupo plaukų sruogą ir įsmeigė į ją akis. – Tik ne tai! Tik ne tai, tik ne tai!
Poršija pašoko ir puolė prie veidrodžio. Tebespausdama plaukų sruogą pasisuko ir įsmeigė akis į savo atvaizdą veidrodyje, be paliovos kartojo tik ne tai!
Kuperis neturėjo pakankamai patirties, kad žinotų, kaip elgtis su panikuojančiomis moterimis. Tiesą pasakius, apskritai tokios patirties neturėjo. Ir, atvirai kalbant, jis vis dar negalėjo suvokti, kad Poršija panikuoja. Prieš penkias minutes būtų apibūdinęs ją kaip turinčią mažiau jausmų už alavinį kareivėlį. Nebūtų priskyręs jos prie panikuojančiųjų. Ar tų merginų, kurios mūvi rožines kelnaites su katinukais. Kad ją kur velnias, reikia liautis galvoti apie jos apatinius. Ir šlaunis.
Jeigu nenori Karai Kein aiškinti, kodėl vestuvės atšaukiamos, reikėtų rimtai pasirūpinti netvarkos pašalinimu.
Įsitikinęs, kad durys užrakintos, Kuperis priėjo prie Poršijos ir atsistojo jai už nugaros.
Pažvelgė į ją veidrodyje. Poršija buvo taip susijaudinusi, kad nepastebėjo jo tol, kol jis rankomis palietė jos pečius. Tada ji pakėlė akis – mėlynos akys buvo pilnos ašarų. Kaip jis anksčiau nepastebėjo, kad jos akys labai tamsios? Beveik violetinės, sodriai mėlynos.
Kuperis pasirausė kišenėje, bet nerado nieko, kuo ji galėtų nusišluostyti ašaras, tad iš švarko kišenėlės išsitraukė šilkinę nosinaitę ir įdavė jai.
– Štai, – ji susiraukusi spoksojo į jį. Mėšlas, jam nekaip sekasi raminti moteris. – Viskas bus gerai.
– Tikrai? – viltingai paklausė ji.
– Žinoma.
Ji neatitraukė nuo jo akių, nedrąsiai šypsojosi.
– Tu taip manai?
– Aha, – jis pajuto dilgsnį krūtinėje. Viešpatie, reikia tikėtis, kad jis nemeluoja. – Juk čia tik plaukai, – nereikėjo šito sakyti, nes jos lūpa pradėjo virpėti. – Žinai, šukuoseną galima pataisyti! – ištiesęs ranką Kuperis negrabiai jai kumštelėjo. – Įsmeigsi dar kelis segtukus, ir bus gerai.
Ji kilstelėjo rankas.
– Neturiu daugiau segtukų!
– Tai kaip iš pradžių plaukus susitvarkei?
– Šukuoseną man darė salone.
– Mat kaip, – jis nepasakė, kad tokiu atveju jai tikriausiai nereikėjo stovėti ant galvos. Kuperiui teko tvardytis. – Na, lažinuosi, kad tie, kurie iškrito, vis dar guli ant grindų. Leisk, paieškosiu, – minutę paropojęs ant grindų, jis pergalingai atsiduso. – Penki.
Poršija tebežiūrėjo į veidrodį, tačiau atrodė ramesnė. Ir kažkaip pasitaisė plaukus, jie jau atrodė… tvarkingesni.
– Gerai. Duok.
Jis padavė segtukus ir stebėjo, kaip ji juos smeigia į plaukus. Kai Poršija baigė, pažvelgė į jį veidrodyje.
– Tikrai bus gerai, tiesa?
– Žinoma.
– Kalbu ne apie plaukus.
– Aha. Supratau, – jis nurijo seiles. Kas jis toks, kad dalytų patarimus? Ypač dabar, kai negali liautis galvojęs apie Poršijos kojas ir kaip patraukliai ji atrodė stovėdama ant tos prakeiktos galvos, ir kokia visada buvo graži, ir jis iki šiol nenutuokė, kad ji tokia žavi. – Viskas bus gerai. Deltonas yra puikus vaikinas. Ir judu puikiai tinkate vienas kitam.
Bet jis melavo. Iki šiol Kuperis manė, kad Poršija Deltonui yra tobula pora. O šita mergina? Šita, kuri su vestuvine suknele stovėjo ant galvos, susivėlusi ir dar mūvinti rožines kelnaites su kačiukais? Šita turi daugiau parako, apie kurį jis niekada nenutuokė. Ši Poršija yra energinga ir įdomi, ir ištikta silpnumo akimirkos stebėtinai patraukli. Todėl tikriausiai Deltonas yra jai netinkamas vaikinas.
Pirmas skyrius
Po dvylikos metų
Poršija Kalahan troško numirti po neseniai patirto pažeminimo.
Ją nuo mirties sulaikė tik vienas dalykas. Jeigu numirtų per Vaikų vilties fondo kasmet rengiamas iškilmes, tylusis labdaros aukcionas patirtų nesėkmę. Visi tik ir pliauškia, kad Selestė Kalahan velniškai išplūdo savo dukrą, tad niekas neišdrįs trinktelėti aukciono kūjeliu.
Taigi dabar Poršija