Prie altoriaus – su buvusiuoju. Kat Cantrell

mėnesių bemiegių naktų ir kelių dizaino kursų. Sulaukiau investuotojų. Niekas nieko man nedavė už dyka.

      Net jos tėvas? Atrodė neįtikėtina, kad Džonas Harisas niekuo nebūtų padėjęs savo dukteriai.

      – Aišku, tavo pavardė čia niekuo dėta.

      – Ryšių turėti neuždrausta. Jei mano atmintis nepaveda, Karališkosios įmonių grupės valdybos pirmininkas yra vedęs mano mamos draugę. Pasakyk man, jog tai sutapimas, kad dabar dirbi Karališkajai įmonių grupei.

      Kara persmeigė jį žvilgsniu, o Keitas nedrįso nė nusišypsoti. Bet norėjo. Ji niekada nebuvo tokia griežta. Keitui tai patiko.

      – Visi sėkmingi žmonės moka pasinaudoti savo ryšiais.

      – Būtent. O aš toliau naudosiuosi savaisiais.

      Saulėtekio šviesa nušvietė jos veidą, ir rudose akyse žybtelėjo šelmiškas blyksnis.

      Keitas tai atidėjo į šalį – vėlesniam laikui, kai jie toliau aptarinės savo tarpusavio ryšius. Tačiau jis net neabejojo, kad jųdviejų ryšį ji panaudos kitiems tikslams nei jis.

      – Bet vestuvinės suknelės?

      – Juokinga istorija. Buvau palikta prie altoriaus, ir man liko ta nereikalinga suknelė, kurią pasisiuvau.

      Užplūdo prisiminimai: Kara balta suknele su šimtais karoliukų išsiuvinėtu korsetu, ir priblokšta jos veido išraiška, kai atsisukusi pamatė jį savo persirengimo kambaryje. Jis ten buvo pakankamai ilgai, kad sužinotų tiesą apie savo sužadėtinę. O tuomet išėjo.

      – Tu pasisiuvai tą suknelę?

      Piktai į jį pasižiūrėjusi, ji pliumptelėjo ant smėlio ir ištempė koją.

      – Jei būtum kreipęs daugiau dėmesio į vestuvių planus, tai tau nebūtų naujiena.

      – Jei tavo planai būtų buvę logiški, aš gal ir būčiau kreipęs daugiau dėmesio.

      Ji buvo nuotaka siaubūnė.

      – Tai buvo mano vestuvės, Keitai.

      Ji užsimerkė ir kažką pašnibždomis sumurmėjo. Keitas teišgirdo žodį profesionaliai.

      Tai buvo ir jo vestuvės. Regis, Kara tai pamiršo. Bet iš tiesų jam nerūpėjo puokštė ar torto spalva. Jis leido jai pildyti savo įgeidžius. Su mielu noru, tačiau galiausiai nebeištvėrė. Vestuvės buvo kankinamas renginys. Kaip ir santuoka, kurios jis nenorėjo, bet su ja sutiko, nes taip pasielgti buvo teisinga.

      – Taigi, tu pati pasisiuvai suknelę. O tuomet kas nutiko?

      Susikaupusi ji pažvelgė į jį.

      – Nora paprašė suknelę pataisyti pagal jos figūrą. Pataisiau, o ji vėliau tą mėnesį ja vilkėdama susituokė. Tuomet Lin paprašė pasiūti suknelę ir jai. Netrukus netekėjusių draugių ir seserų grupelė išseko, taip gimė vestuvinių suknelių siuvimo verslas.

      Nora ir Lin. Trečioji ir ketvirtoji pamergės. Jis iki šiol atokiau laikėsi nuo Hjustono ir retai galvodavo apie savo neįvykusias vestuves, bet dar nebuvo pasiruošęs prisiminti visko šitaip aiškiai.

      Jis turėtų grįžti į savo kambarį ir nusimaudyti po dušu. Atidarymo diena artėjo, o iš šio pokalbio naudos neišspausi.

      – Ar tau patinka?

      Jos veide atsispindėjo nuostaba, kai ji pakilo ant kojų, nepriėmusi jo pasiūlytos rankos.

      – Patinka. Ne apie tai svajojau, bet man reikėjo… – Kara nutilo, o jam pasirodė, kad ji persigalvojo, ką sakyti. – Tai man padėjo prastumti laiką.

      Galiausiai – kažkas aiškaus. Vestuvinių suknelių kūrimas padėjo prastumti laiką barakudai, kuri maniakiškai ieškojo vyro, bet iki šiol nesugebėjo pasičiupti. Visos moterys, su kuriomis Keitas susitikinėjo, nenorėjo nieko daugiau, tik užsitikrinti prestižines ponios Mičel pareigas. Kara irgi ne kitokia.

      Išskyrus tai, kad ji pradėjo savo verslą. Tai glumino ir žavėjo. Jis tikėjo Karos žodžiais, kad veiklą ji pradėjo be turtingojo tėvuko pagalbos. Keitui tai darė didelį įspūdį, nors ir sunku buvo tai pripažinti.

      – Tu ganėtinai atsidavusi reikalui, į kurį papuolei atsitiktinai.

      – Aš linkusi tai laikyti likimo pirštu.

      – Taigi, tu kuri tik vienkartines sukneles? Kodėl ne ką nors praktiškesnio?

      – Ar kada kepei pyragą?

      – Esu valgęs. Ar tai svarbu?

      Ji pavartė akimis.

      – Kartais, kai kepi pyragą, jis neatrodo gerai. Gal subliūškęs ar prikibęs prie skardos. Glaistas paslepia visas klaidas. Vestuvinė suknelė – tarsi glaistas. Mano nuotakos jaučiasi nuostabios, nors tokios nesijaučia vilkėdamos kitus drabužius. Aš už tai atsakinga, ir tai nuostabu.

      Glaistas taip pat vienkartinis.

      Ar ji tyčia pasirinko tokį sugretinimą?

      – Tuomet tu puikiai išnaudoji rinkodaros žinias. Galiausiai viskas tėra apgaulinga reklama.

      Apgaulinga reklama. Jos geriausias talentas.

      – Dieve, išgelbėk tavo cinišką sielą. – Ji pašoko ir nusibraukė smėlį nuo siaurų bėgimo kelnių. Niekas negalėtų kaltinti, kad vyro akys apžiūrinėja tuos dailius apvalumus po jos delnais. – Man tik smalsu, kodėl tu apskritai man pasipiršai.

      Jis atitraukė akis nuo iškilumų. Jos glaistas taip pat slėpė daugybę ydų.

      – Nes tu buvai nėščia.

      Arba bent privertė jį tuo patikėti.

      Antras skyrius

      Kara bėgo, kol nesusmuko ant balto smėlio ir neprapliupo ašaromis. Ji užtrenkė kambario, kurį dalijosi su Meredite, duris. Trenkė smarkiai. Laimei, jos sesuo jau buvo pabudusi.

      – Kodėl su manimi taip pasielgei?

      Antklodė ant Mereditės lovos šiek tiek sujudėjo ir iš po jos pasigirdo nerišlus murmėjimas.

      – Angliškai, prašyčiau. – Kara nuo lovos nuplėšė antklodę. – Čia gal koks trisdešimt laipsnių karščio. Kaip gali miegoti taip apsikamšiusi?

      Mereditė prisimerkusi pasižiūrėjo į Karą.

      – Į kurį klausimą nori atsakymo? Jei negausiu kavos, atsakyti galėsiu tik į vieną.

      – Keitas. Juk žinojai, kad pakvietė jis.

      Per pokalbius ji net iš kelių žmonių buvo girdėjusi apie naująjį jo konsultavimo verslą, bet ignoruodavo visus, kas tik ištardavo Keito vardą, ir nesusivokė, kad Karališkoji įmonių grupė valdo šį viešbutį.