– Vakar ryte, – atsakė Amberė. Šį kartą nemelavo.
Jis įtariamai prisimerkė.
– Nematei Diksono vakar vakare, kai užsidarė biuras?
Klausimas apstulbino Amberę.
– Aš… Kodėl?
– Atsakyk tik taip arba ne, Ambere.
– Ne.
Kodėl Džeimisonas to klausė ir dar tokiu įtariu tonu?
– Ar esi įsitikinusi? – paklausė Džeimisonas ir jo žydrose akyse galima buvo įžvelgti skepticizmą.
Amberė padvejojo prieš atsakydama.
– Ar turite priežastį galvoti, kad praėjusį vakarą jį mačiau?
– Ar matei jį praėjusį vakarą? – Vyro balse girdėjosi nekantrumas.
Amberė nematė. Bet žinojo, kur Diksonas buvo praėjusį vakarą. Jis buvo oro uoste ir įlipo į privatų lėktuvą, ketindamas skristi į Arizoną. Žinojo, kad jis išvyko iš Čikagos ir labai ilgai negrįš.
Jis sakė, kad šeimos nariams paliko raštelį, kad jie nesirūpintų. Ir privertė ją prižadėti, kad niekam neatskleis daugiau informacijos. Ir ji ketino tesėti pažadą.
Diksono šeima begėdiškai naudojosi geru jo charakteriu ir stipria darbo etika. To padarinys tas, kad Diksonas buvo persidirbęs ir išsekęs. Pastaruosius porą metų jam teko vis didesnė vadovavimo atsakomybė Takerio įmonėje. O neseniai įvykusios skyrybos vyrą sužlugdė psichologiškai ir emociškai. Negavus profesionalios pagalbos, jam grėsė psichologinis išsekimas.
Amberė žinojo, kad jis mėgino paaiškinti tai artimiesiems, bet šeima atsisakė išklausyti. Diksonas nebeturėjo kitos išeities, kaip tiesiog išnykti. O tėvui ir tingiam, niekam tikusiam jaunesniajam broliui Takui nori nenori teks jį pakeisti.
Mergina ištiesė pečius.
– Norite pasakyti, kad mane su Diksonu sieja asmeniniai santykiai?
Džeimisonas nežymiai palinko į priekį.
– Nieko nenoriu pasakyti.
– Taip, norite. Pasakėte. – Amberė suprato, kad žengia ant plono ledo, bet supyko ir dėl savęs, ir dėl Diksono. Diksoną išdavė žmona, o ne jis ją.
– Kaip drįsti? – Džeimisono balsas tapo žemesnis.
– Kaip jūs drįstate? Turėtumėte pasitikėti sūnumi.
Džeimisono akys išsipūtė, veido oda paraudo.
– Kodėl tu…
Amberė pamėgino susiimti ir suspaudė kėdės ranktūrius, bijodama, kad dabar bus atleista. Teliko tikėtis, kad grįžęs Diksonas vėl ją pasamdys.
Bet Džeimisonas sudejavo ir uždėjo ranką ant krūtinės. Jo kūnas sustingo didžiuliame krėsle ir jis tris kartus trumpai įkvėpė.
Amberė pašoko ant kojų.
– Pone Takeri?
Vyro veido išraiškoje atsispindėjo nuoširdus siaubas.
Ji pačiupo biuro telefoną ir, rinkdama 911, pakvietė sekretorę.
Džeimisono padėjėja Margaretė Smiters per akimirką pasirodė tarpduryje.
Kol Amberė kalbėjosi su greitosios pagalbos operatore, Margaretė pakvietė įmonės seselę.
Po kelių minučių seselė paguldė Džeimisoną ant nugaros ant kabineto grindų ir ėmė daryti širdies masažą.
Amberė su siaubu visa tai stebėjo. Nejaugi vadovo širdis iš tiesų sustojo? Ar jis taip ir mirs čia, kabinete?
Mergina žinojo, kad reikia pranešti jo šeimai. Žmona turėjo žinoti, kas vyksta. Bet, kita vertus, ponia Taker neturėtų išgirsti tokių žinių būdama viena. Ir dar iš įmonės sekretorės.
– Turiu paskambinti Takui, – tarė Amberė Margaretei.
Margaretės veidas buvo perbalęs. Ji buvo suklupusi šalia Džeimisono.
– Margarete? – pakartojo Amberė. – Takas?
– Ant mano stalo, – sušnibždėjo moteris taip, tarsi jai būtų skausminga kalbėti, – yra telefonų sąrašas. Ten parašytas Takerio numeris.
Amberė išėjo iš kabineto prie Margaretės stalo.
Kol rinko Takerio numerį, pro ją prabėgo paramedikai su neštuvais. Sujudimą Džeimisono kabinete ji matė tarsi pro miglą.
– Alio? – atsiliepė Takas.
Ji krenkštelėjo, mėgindama nežiūrėti pro kabineto duris, nes bijojo to, ką ten pamatys. Jai pasirodė, kad girdi defibriliatoriaus ūžimą. Tada paramedikai sušuko:
– Pradedam!
– Čia Amberė Boven, – prisistatė, stengdamasi, kad balsas nedrebėtų.
Įsivyravo tyla ir ji suprato, kad Takui jos vardas nepažįstamas. Tai daug ką pasakė. Bet dabar buvo ne laikas galvoti apie jaunėlio nesidomėjimą įmone, kuri finansavo jo palaidą gyvenimo būdą.
– Esu Diksono padėjėja, – paaiškino ji.
– Ak, Ambere, tiesa. – Jis atrodė išsiblaškęs.
– Turite atvažiuoti į biurą. – Staiga ji nutilo.
İš tiesų Takas turėjo važiuoti į ligoninę ir pasitikti ten greitąją. Ji ieškojo būdo, kaip visa tai pasakyti.
– Kodėl? – paklausė Takas.
– Jūsų tėvas…
– Mano tėvas nori, kad atvažiuočiau į biurą? – Ištęstą kalbėjimo manierą persmelkė sarkazmas.
– Turėjome iškviesti greitąją.
Tako balse pasigirdo rūpestis:
– Ar tėvas parkrito?
– Labiau susmuko…
– Ką? Kodėl?
– Nežinau. – Amberė manė, kad tai širdies smūgis, bet nenorėjo spėlioti garsiai.
– Kaip tai nežinai?
– Paramedikai šiuo metu guldo jį ant neštuvų. Neskambinau poniai Taker, nes nenorėjau gąsdinti.
– Teisingai. Geras sprendimas.
– Tikriausiai turėtumėte juos pasitikti centrinėje ligoninėje.
– Ar jis sąmoningas?
Amberė pažvelgė į užmerktas Džeimisono akis ir išbalusią odą.
– Nemanau.
– Važiuoju.
– Gerai.
Telefono linija nutilo ir Amberė padėjo ragelį.
Paramedikai pravežė pro ją Džeimisoną. Jis buvo prisegtas prie neštuvų, ant veido buvo užmauta deguonies kaukė ir į veną įvesta lašelinė.
Amberė susmuko į Margaretės kėdę, nes kojos nusilpo ir drebėjo keliai.
Iš Džeimisono kabineto išėjo Margaretė ir seselė. Margaretės akys buvo paraudusios, skruostais tekėjo ašaros.
Amberė pakilo jos