– Šįvakar nedirbu. Einu į pasimatymą.
– Su Gibsonų mergina, kurios puikūs… matematikos sugebėjimai?
Jis nusiėmė Kalėdų Senelio kepurę ir prispaudė ją prie krūtinės.
– Tikras džentelmenas apie tokius dalykus nepasakoja.
– Nuo kada tu džentelmenas? – Ji pačiupo katiną ir stumtelėjo Keidą persirengimo širmos link. – Eik, apsirenk. Aš įdėsiu Bilbą į narvą, kad galėtum kuo skubiau jį grąžinti prieglaudon ir spėti į karštą pasimatymą.
O ji galėtų grįžti slaugyti tėvo ir nustoti svajoti apie šitą Adonį.
Kurgi ne.
ANTRAS SKYRIUS
– Kokia ji graži, Hole. – Aivė pasilenkė prie savo mažosios dukterėčios ir paglostė švelnų skruostuką. – Tikras angelėlis.
– Kai miega. – Holė griuvo į lauko krėslą šalia Aivės ir ištiesė kojas ant žolės. – Aš nuolatos sūpuoju ją valandų valandas, o tau pavyksta užmigdyti vos per kelias sekundes.
Pastebėjusi tamsius ratilus po sesers akimis, Aivė susiraukė. Brodvėjaus dramaturgė, ištekėjusi už Holivudo žvaigždės, bet kas kitas, Holės vietoje, dukters krikštynoms būtų pasamdęs renginių planuotoją ir viską pavertęs žiniasklaidos cirku, bet tik ne ji. Holė nusprendė krikštynas suplanuoti pati ir pakviesti tik artimiausius žmones.
– Matyt, tai magiškas tetos prisilietimas. – Aivė apklojo dukterėčią citrinų geltonumo antklodėle. Nors jau buvo pavasaris, vakarai Konektikute vis dar buvo vėsūs, net ir šalia didžiulio laužo.
– Gaila, kad dažniau mūsų neaplankai, man ta magija tikrai praverstų.
Holės vyras Nikas priėjo jai už nugaros ir pabučiavo pakaušį.
– O kaip tau tokia magija?
– Visai nieko. – Holė prisitraukė jį arčiau ir stipriai pabučiavo.
Stebint juodu šitaip dalijantis meile, Aivei suspaudė širdį. Nepavydėjo seseriai laimės – Holė išties jos nusipelnė, ypač po nelaimingos pirmos santuokos – tačiau Aivė irgi troško patirti nors dalelę tokio džiaugsmo.
Aivė nerūpestingai nusijuokė, stengdamasi neišduoti apėmusios melancholijos.
– Gal jums reikia privačios erdvės?
Nikas atsitraukė įkvėpti oro ir pamojo į didžiulį namą priešais.
– Jos mes turime per akis, tik žiūrovų per daug.
– Gal pirma paguldykime Džoją į lovytę? Lauke tikrai vėsu.
Holė ėmė stotis, bet Nikas ją sustabdė.
– Nesijaudink, aš paguldysiu. Tu ir taip visą dieną dirbai.
– Negaliu patikėti, kad nusprendėt tęsti tėčio vardų tradiciją, – tarė Aivė, purtydama galvą. Jų tėvas labai mėgo Kalėdas ir kasmet per šventes vaidindavo Kalėdų Senelį vietiniame parade, tad ir savo vaikams davė su šia proga susijusius vardus: Holė, Aivė, Gabrielius ir Noelė. Vaikystėje jie dėl to susilaukdavo įvairiausių patyčių, tačiau tai nesutrukdė Holei ir Nikui papildyti šio sąrašo Džojos 2vardu.
– Mes neturėjome kito pasirinkimo. – Holė supratingai žvilgtelėjo į vyrą. – Juk ištekėjau už švento Nikolajaus3 bendravardžio.
– Be to, Džoja gimė per Kūčias. – Nikas paėmė miegantį kūdikį į rankas. Džoja pasimuistė, bet tuoj pat nurimo.
– Kodėl nepavadinot jos Eva4 ?
– Per daug akivaizdu. Norėjome subtilesnio vardo. – Holė akimis nulydėjo link namų žingsniuojantį vyrą. – Atsiųsk Devinę, – sušuko jam pavymui. – Ir paprašyk jos atnešti zefyrų. Jie virtuvėje ant spintelės.
– Gerai. – Jis dingo tamsoje.
– Gaila, kad Noelė negalėjo pasilikti desertui. – Aivė pažvelgė į prieplauką, kur ramiai sūpavosi valtis, virpindama mėnulio atspindį vandens paviršiuje. Ji ir vėl pajuto knibždant pavydą seseriai. Puikus vyras. Mielas vaikas. Gražūs namai.
– Žinau, – sutiko Holė. – Rytoj jos laukia ankstyva repeticija.
– Taigi mamai galiausiai pavyko išvilioti tėtį iš namų?
– Taip. Stebiuosi, kad jis taip ilgai išbuvo. Mes pasiūlėme nukelti krikštynas, bet jis mums neleido. Užsispyręs švedas. – Holė gūžtelėjo pečiais ir užvertė galvą į dangų. – Beveik pamiršau, Keidas pažadėjo užsukti.
Aivė vos nepašoko iš vietos. Jiedu nesimatė nuo tos fotosesijos prieš dvi savaites. Ji ir toliau žvelgė į tvenkinį, stengdamasi atrodyti rami.
– Maniau, kad jis šįvakar dirba.
– Tik iki septynių. Todėl ir nebuvo ceremonijoje. Bet, baigęs, pažadėjo užsukti.
Aivė užsimerkė, mintyse įsivaizduodama Keidą, baigiantį duše, atlošusį galvą, viena ranka atsirėmusį į plyteles, kita liečiantį save iki kulminacijos, lovoje, ant jos, po ja, joje, kol jiedu abu griūva išvargę, bet patenkinti.
Po galais. Ji manė, kad anksčiau negalėjo valdytis, tačiau, išvydus jį beveik nuogą, galvoje atsivėrė nauji aistros klodai.
– Tau viskas gerai? Visa įraudus.
– Taip. – Aivė pridėjo ranką prie veido. Karštas. – Matyt, sėdžiu per arti laužo. – Ji puolė vėduotis, lyg tai būtų padėję užgesinti viduje liepsnojantį geismą.
– Girdėjau, tau teko pamatyti jį su Adomo kostiumu. – Holė palinko arčiau. – Ar jis išties toks tobulas, kaip man atrodo?
– Visų pirma, ne su „Adomo kostiumu“. – Aivė pirštais pamėgdžiojo kabutes. – Jis buvo su klubjuoste.
– Oho, tikrai apsirengęs, – pajuokavo Holė.
Aivė apsimetė, kad neišgirdo komentaro ir, žaisdama nertinio užtrauktuku, tęsė:
– Visų antra, tai buvo darbas.
– Tai bent darbas.
– O visų trečia, juk tu ištekėjusi už, pasak žurnalo „Žmonės“, seksualiausio vyro pasaulyje, tad kodėl tau staiga parūpo nuogas Keidas?
– Ištekėjusi nereiškia mirusi. Vis dar galiu grožėtis dailiomis vyriškomis formomis. – Holė pasilenkė dar arčiau. – Nagi, pasakok. Kaip jis atrodo?
Aivė sunkiai atsiduso. Jau seniai nebuvo laimėjusi ginčo su vyresniąja seserimi ir panašu, kad nepavyks ir šiandien.
– Sakykime, kad kitais metais gruodis bus itin karštas mėnuo.
– Gruodis? Iki jo dar pusantrų metų. Ar negali man parodyti dabar?
– Ne, fotografo etika neleidžia.
– Ar yra tokia fotografų etikos nuostata?
– Na, tikrai turėtų būti. – Aivė prisitraukė kelius prie krūtinės.
– Puiku, ir būk tokia. – Holė atsilošė krėsle. – Ko gero, neturiu teisės skųstis. Juk tu rūpiniesi tėčiu ir jo augalais. Mielai padėčiau, bet…
– Nieko baisaus. Žinau, kad pati turi daug darbo su vaiku ir nauju spektakliu. Atėjo eilė man pagelbėti. Be to… – Aivė nužvelgė