Be to, ji žinojo, kas nutikdavo moterims, kartą pabuvusioms Leo lovoje. Ji gyveno daug ramiau be tų glaustų padėkos raštelių, nors jie ir atkeliaudavo drauge su dailiais blizgučiais.
Kambarys užtemo, ir moteris žvilgtelėjo pro langą. Dangų buvo aptraukę tamsūs debesys, pirmieji riebūs lašai ėmė kristi ir tikšti į stiklą.
– Regis, įspėjau tave, – suurzgė dangui, eidama link užpakalinių durų jau pamiršusi Leo Zamosą.
Tada vėl suskambo telefonas.
Antras skyrius
Eva stovėjo vieną ranką uždėjusi ant durų rankenos, klausydamasi vis garsiau į skardinį stogą barbenančio lietaus, bet nė nepajudėjo surinkti išdžiautų drabužių, nes išgirdo kelis kartus suskambus telefoną ir atsakiklį, raginantį palikti žinutę.
– Evelina, čia Leo.
Ne naujiena. Kūną užliejęs karštis ir taip neleido suabejoti, kas skambino. Jai teko pripažinti: nors jis ir atrodė kiek suirzęs, balsas vis tiek buvo nuostabus. Ji beveik jautė, kaip jis glosto įkaitusią odą, liečia alkūnę, kaip kadaise.
– Nusiunčiau tau elektroninį laišką, – tęsė Leo. – Ar bent pusę jo. Tai skubu, man labai reikia su tavimi pasikalbėti. Jei tu namie, gal galėtum atsiliepti?
Susierzinimas perbėgo per visą stuburą. Žinoma, tai skubu. Ar bent jau atrodė skubu Leo Zamosui. Naktis be linksmos moters? Neįsivaizduojama. Bet tai tikrai ne jos reikalas. Vis dėlto spygliuota viela įsirėžė jai į odą, dar labiau apsivijo, suspaudė plaučius, ir ji troško, kad jis padėtų ragelį, tada vėl galėtų ramiai kvėpuoti.
– Prakeikimas, Evelina! – suurzgė jis aksominiu balsu, bet galėjai įsivaizduoti geležinį kumštį, įstengiantį pažadinti ir mirusį, jau nekalbant apie Semą. – Dabar vienuolikta ryto, penktadienis. Kur tu, po velnių?
Ji suvokė, kad maldavimas, jog atsakiklis nutrauktų skambutį, niekaip nepadės, nes jis vėl paskambins dar labiau įsiutęs. Ji griebė ragelį.
– Nemaniau, kad turiu nustatytas darbo valandas.
– Evelina, ačiū Dievui, – jis išleido šaižų ir nervingą atodūsį. Ji jau įsivaizdavo, kaip susierzinęs ranka persibraukia vešlius banguotus plaukus. – Kur, po velnių, buvai? Skambinau ir pirmiau.
– Žinau. Girdėjau.
– Girdėjai? Tai kodėl neatsiliepei? Ar bent neatskambinai?
– Maniau, kad galite ir pats perversti geltonuosius puslapius.
Jis reikšmingai tylėjo, ji girdėjo dyzelinio variklio gausmą, eismo ūžesį ir spėjo, jog vyras važiuoja į viešbutį.
– Kaip suprasti?
– Turiu omenyje, kad atlieku man patikėtą darbą, tvarkau jūsų korespondenciją ir sudarau dienotvarkę – be jokių trukdžių. Rengiu susitikimus, tariuosi su žmonėmis, net padėkoju jūsų merginoms nusiųsdama kokį brangų, nors nereikšmingą barškutį, bet nesitikėkite, kad būsiu sąvadautoja. Kiek pamenu, dėl to nesitarėme.
Šįkart tyla truko taip ilgai, kad ji įsivaizdavo, kaip nuo įtampos trūkinėja laidai.
– Ar kas nors netaip?
Dieve, viskas netaip! Jai reikėjo pakeisti prietaisus, o tai iščiulps pinigų iš taupyklės, jos skrandis taip sukosi, kad nė negalėjo aiškiai mąstyti, o jis dar tikėjosi, kad ji ras, su kuo jam permiegoti.
– Juk palikote žinutę mano atsakiklyje, pamenate, prašydamas rasti šiam vakarui moterį.
Ji išgirdo sumurmant keiksmažodį.
– Supratai, kad prašau tavęs surasti moterį, su kuria galėčiau permiegoti.
– O ką dar galėjau pagalvoti?
– Nemanai, kad pats sugebu susirasti miegamojo kompanionę?
– To ir tikiuosi, atsižvelgiant… – ji nunarino galvą, delnu susiėmė kaktą ir prikando neklusnų liežuvį. O dangau, ką ji sau galvoja šitaip spardydamasi prieš klientą, ypač tokį, kuris bene vienintelis finansavo jos gyvenimą ir ateitį? Bet ką dar galėjo padaryti? Sunku buvo mąstyti logiškai, kai skrandis sukosi, o spygliuota viela pjovė odą.
– Atsižvelgiant į ką? – sukluso jis. – Atsižvelgiant į kiekį „brangių, bet nereikšmingų barškučių“, kuriuos nusiuntei už mane? Na, Evelina, kitas pamanytų, jog pavydi.
Aš nepavydžiu, – ji troško atsikirsti. – Man nerūpi, su kuo miegi. Bet net pačiai šie žodžiai skambėjo neįtikinamai, ir ji galėjo prisiekti, jog spygliuota viela suspaudė ją dar tvirčiau ir įsirėžė giliai į kūną.
Na, gerai, galbūt jautėsi šiek tiek apgauta, kad tą naktį nieko neįvyko ir neatsidūrė jo lovoje, bet juk nieko blogo, ar ne? Tai tik smalsumas, nieko daugiau. Akivaizdu, jog nuo tada turėjo marias laiko suvokti, kad jai pavyko išsisukti, ypač kai pamatė, kaip jis atsikratydavo moterimis, tačiau smalsumas dėl to nedingo.
Moteris giliai įkvėpė ramindama save, lėtai iškvėpė ir prakeikė mazochistines nuostatas, kurios privertė apskritai pakelti ragelį, juk daug protingiau būtų buvę gelbėti skalbinius, nei rizikuoti prarasti vienintelį klientą.
– Atleiskite. Akivaizdu, kad aš ne taip supratau žinutę. Kuo galiu padėti?
– Viskas paprasta, – aksominis jo balsas nutekėjo telefono linijomis, ir ji grįžo prie darbo. – Tiesiog reikia, kad surastum man žmoną.
– Čia rimtai?
Kol kas šis skambutis buvo visai ne toks, kokio jis tikėjosi. Ji puolė daryti klaidingų išvadų dėl buvusio jo skambučio, pareiškė akivaizdų nepritarimą jo įpročiams – nė viena jo asistentė niekada taip atvirai nekalbėdavo; tiesą sakant, dauguma jų buvo pernelyg užsiėmusios bandymais įlįsti į jo kelnes, – tačiau buvo ir dar šis tas keisto. Jos balsas pasirodė visai ne toks, kokio tikėjosi. Na, jis išties seniai nebuvo susidūręs su šia demografine grupe, bet nuo kada vidutinio amžiaus moteris – bet kuri moteris – klausia darbdavio, ar „čia rimtai“?
– Nejau prašyčiau, jei nebūtų rimta? Man reikia ją susirasti dar iki šiandienos vakarienės su Kalšo. Tikriausiai ji nebūtinai turėtų apsimesti žmona – užtektų apsimesti sužadėtine.
Kitame laido gale stojo tyla. Tuo metu automobilis priartėjo prie Western Gate tilto, ir akimirką jo dėmesys nukrypo į dešinėje išsirikiavusius Melburno verslo rajono pastatus. Tačiau jis tuojau susigriebė, jog po kelių minučių bus viešbutyje, todėl turėjo judėti. Pirmiausia reikėjo susitarti dėl vakaro, o per pietus susitikti su valstybės tarnautojais. Turėjo su jais reikalų ir anksčiau, todėl žinojo, kad pietūs greičiausiai užsitęs.
– Evelina?
– Aš čia. Bet vis dar abejoju, kad teisingai suprantu.
Leo atsiduso. Ko čia nesuprasti?
– Kalšo nerimauja dėl sandorio. Nori įsitikinti, kad dirba su šeimyniškais žmonėmis, atsižvelgdamas į aplinkybes, negaliu jo dėl to kaltinti. Kalšo ir Alvaresą į vakarienę lydės žmonos, todėl nenoriu versti Kalšo dar labiau nervintis pasirodydamas vienas, ypač dabar, kai jau beveik susitarėme. Noriu, kad pakeistum vakarienės svečių skaičių ir jų būtų šeši, kad rastum, kas sutiktų apsimesti mano sužadėtine vieną vakarą.
– Būtinai pranešiu viešbučiui, jog į vakarienę atvyks daugiau žmonių, – tarė ji, norėdama tęsti toliau, bet nutilo. Vyras pajuto, kad artėja „bet“.
– Na? – paklausė jis, nes laikas ir kantrybė seko.
– Suprantu,