– Suprantu.
Džeikas linktelėjo, iškart po tėvo. Tokios kalbos nelengvos. Bet numirti vienam sandėlyje, pilname narkotikų pardavėjų, irgi nelengva. O jis galėtų. Blogiausia, kas galėtų nutikti? Atrodytų kaip kvailys. Jis tai jau padarė be pastangų.
– Šįvakar einu į pasimatymą, – pasakė jis. – Ji gražuolė.
– Tau pasisekė, – tarė Maikas. – Graži moteris?
– Niekada jos nemačiau. Nors labai rekomendavo.
– Tikrai?
– Ji Vinslou.
– Iš tų Vinslou? – Tėvas jaukiai įspraudė puodelį tarp kelių ir pririedėjo prie pusryčių kampelio. – Ko, po šimts, viena iš tų Vinslou nori iš tavęs?
Džeikas nusikvatojo.
– Nenumanau. Nekantrauju sužinoti.
– Tikriausiai išgirdo, kas toks buvo tavo senis. Negali atsispirti.
– Gali pats sau šitą kartoti. Žiūrėk, kas bus toliau.
Maikas nerangiai pastatė puodelį ant stalo, o Džeikas susiraukė. Tėvui kaskart vis sunkiau laikyti puodelį, nes išnirę pirštai kreivi. Bet neverta dėl to raudoti. Išgydyti neįmanoma, o vaistai ir fizioterapija – ne visagaliai. Pravers namų pertvarka – bent tiek Džeikas gali padaryti.
– Pažįsti Selę Kveil? Trimis aukštais žemiau, pernai Afganistane nužudė jos vyrą.
– O, ne, tėti. Liaukis. Apie tai jau kalbėjomės.
– Kalbėjomės ir susitarėme.
– Aš ne sumautas Kalėdų Senis ir ne kaimynystėje gyvenantis meistras. Gal nepastebėjai, aš irgi užsiėmęs.
– Visada ateina laikas pasitaisyti. Ji nerimauja, kad liko viena. Ketina nusipirkti ginklą.
– Oi, prakeikimas. Nori, kad pasikalbėčiau.
– Taip. Visi norime. Ji turi žinoti, kaip tai pavojinga. Patikrink jos namų saugos sistemą. Įsitikink, kad ji saugi, gerai?
Džeikas atsiduso.
– Gerai, gerai. Šią savaitę patikrinsiu. Kai sumontuosiu naują dušą.
Kodėl vienintelį kartą, kai prakalbo it būtų iš Bruklino, jis buvo namie? Kalbėjo su akcentu, kuris jį gąsdino Šv. Pranciškaus Chavjero vidurinėje ir kiekvienąkart išryškėdavo, kai Džeikas sukiodavosi netoliese.
– Gerai, šią savaitę. Tik šiandien nepradėk smarkiai tvarkyti dušo. Šįvakar turi puikiai atrodyti.
– Ar aš?
Maikas prunkštelėjo.
– Tu – mano sūnus. Ir tikras herojus. Ji, ta Vinslou moteris, privalo žinoti, su kuo turi reikalą.
Ką Džeikas gali pasakyti?
– Žinoma, tėti. Nusiskusiu ir visa kita.
Rebeka sumokėjo taksi vairuotojui ir išlipo Rytų penkiasdešimtojoje gatvėje, prie durų į Kimberly viešbutį. Pasirinko šią vietą dėl to, kad iš prie stogo esančio baro matyti įspūdingi miesto centro vaizdai. Be to, jai patiko čia ruošiami kokteiliai su nepakartojamomis citrinos sultimis. Na, ir kas, kad prabangūs apartamentai puikūs, o dėl plunksnų patalų galima numirti. Net jei tarp jos ir Džeiko stebuklų nebus, pasimėgaus čia praleista naktimi, ir jeigu taip nutiks, Rebeka visiškai pasitenkins kambarių tarnyba.
Taip galvodama įėjo vidun, akys įsmigo į vestibiulyje pakabintą dailų senelio laikrodį, ji priėjo prie stalo priešais. Perdavė savo krepšį su nakčiai reikalingais daiktais ir paltuką – viską nuneš į kambarį. Registracija truko labai trumpai, gautą raktą-kortelę ji įgrūdo į rankinę ir pasuko į tualetą vestibiulyje. Turėjo sau priminti, kad viskas bus gerai, kad ir kas nutiktų, net jeigu jis pasirodys esąs šiknius – ji nieko nepraras, tik svajonę. Bet norėjo, kad svajonė išsipildytų, todėl persibraukė lūpas lūpdažiu, papureno plaukus, sureguliavo kvėpavimą ir leido širdžiai pumpuoti, o viltims augti kartu su kitu žingsneliu.
Rebeka skubiai kilo į pastogę, nebuvo laiko galvoti, o tai gerai. Lifte buvo tik trys vyriškiai verslininkų kostiumais, nė vienas nekalbėjo, nors ji jautė, kad jie dalyvavo tame pačiame susitikime. Atrodė, kad jie iš mūšio lauko, kad pralaimėjo, ir prisigerti prabangiame daugiaaukštyje bus tikras apdovanojimas.
Labiausiai ji susinervino, kai jie pasiekė trisdešimtą aukštą. Kaip įmanydama stengėsi neišsitraukti iš rankinės Džeiko kortelės ir nelaikyti jos lyg talismano. Ne dėl to, kad jo nepažintų. Beveik prisimena jo veidą. Jis puikiai atrodytų po stogu kupolo pavidalo lubose įtaisytų baltų ir melsvų lempelių šviesoje ir su miesto horizontu už nugaros.
Jeigu atvirai, jis puikiai atrodytų net apgriuvusioje katilinėje. Kad ir kaip ilgai Rebeka vaizdavosi romantišką vienos nakties pasimatymą, ji taip pat apmąstė, kokia aplinka būtų tinkama.
Kitas dalykas, kuris jai patiko viešbučio Kimberly bare Upstairs, buvo muzika, nes ji neapkurtina. Čia aptarnavo brandesnius žmones ir tausojo jų ausų būgnelius. Baras įrengtas taip, kad būtų galima šnektelėti.
Liftas atsivėrė, kai buvo minutė po septintos. Džeikas galėjo būti keliose vietose. Centre, prie vieno iš staliukų, prie šviesų aplieto baro arba ant vienos iš sofų, pastatytų abiejose baro pusėse. Eidama į baro vidurį Rebeka persibraukė juodą aptemptą suknelę. Žvilgtelėjo dešinėn, jis buvo ten. Išrinko velnišką staliuką prie lango, pro kurį atsiveria Chrysler pastato vaizdas.
Per tamsu, kad būtų galima įžiūrėti jo akių spalvą, bet ji galėjo pasakyti, kad Džeikas atrodo kaip reklamoje. Tamsūs pasišiaušę plaukai, platūs pečiai, puikiai tinkantis švarkas, susagstomi šviesūs marškinėliai, sukišti į tamsias kelnes. Pamatė ją ir atsistojo, ir, taip, jo klubai liekni, kojos ilgos. Net tokiu atstumu buvo karštesnis už pragarą ir, prašau, prašau, neleisk sudužti ar sudegti per pirmas penkias minutes.
Artindamasi Rebeka tikėjosi, kad jam padarys tokį pat įspūdį. Jis ir pats žengė kelis žingsnius, atsargiai laikėsi netoli stalo, kad neįsibrautų į svetimas valdas. Tik po trečio žingsnio pastebėjo jį šlubčiojant.
Keitė nieko nesakė. Manė, kad neverta į tai kreipti dėmesio. Rebeka taip pat nematė bėdos. Įdomi smulkmena, bus galima išsiaiškinti.
– Rebeka, – tarė jis, Viešpatie, taip, nuostabus balsas.
Žemas ir švelnus, ir ji prisiminė vieną iš nesenų, bet ne tokių puikių aklų pasimatymų, kurio neišgelbėjo aukštas ir liūdnas, nosinis Semo balsas.
– Džeikai, – atsakė ji ir paspaudė jo ranką. Delnas šiltas ir didelis, spustelėjimas – ganėtinai tvirtas.
Be to, jis žinojo, kada paleisti. Riebus pliusas. Ir vos nepalietė jos liemens, kai parodė jai vietą su pačiu gražiausiu vaizdu.
Pats atsisėdo priešais. Žvakės ant stalo išryškino jo akis, jų spalvą, bet Rebekai vis tiek reikėjo tikros šviesos. Vėliau. Dabar laikas kalboms. Ir gėrimams, nes jos širdis daužėsi kiek dažniau ir ji negalėjo nekreipti dėmesio.
Jiems nespėjus iššauti atidarymo salvės, prie staliuko priėjo padavėja. Rebeka paprašė savojo degtinės kokteilio, o Džeikas užsisakė kukurūzų degtinės ir vandens. Puiku. Įprasta. Vyriška.
Tą sekundę, kai juodu liko vieni, Džeikas šiek tiek palinko prie jos.
– Pradžia man paprastai nenusiseka, – pasakė jis. – Visada maniau, kad turi būti kokios nors taisyklės, standartinis planas, kuriuo būtų galima vadovautis per aklą pasimatymą. Kaip mokyklinės uniformos ar karalienės sutikimas. Būtų daug paprasčiau.
Rebeka