Pirmas skyrius
– Deividai, jis kalba nerimtai rimtai! Kodėl užsimanė, kad po tiek laiko grįžčiau? Niekas nepasikeitė! Niekas! – Tėja įkvėpė. – Aš vis dar… – Išvydusi sučiauptas brolio lūpas, staigiai sugniaužtus kumščius, nusprendė nesakyti to, ką ketino. – Aš vis dar tos pačios nuomonės – neturiu nė menkiausio troškimo grįžti. Kas pakeitė tėtės nuostatą?
Deividas prasižiojo, paskui susičiaupė, lyg taip pat būtų pagalvojęs apie ką nors kita.
– Nežinau, Tėja, – pagaliau prabilo. – Tikrai nežinau. Man kilo įtarimų, bet kadangi jis nieko nepasakė, išskyrus, kad privalau grįžti į miestą drauge su tavimi, nenorėčiau spėlioti.
Suirzusi panelė Dorotėja Vinslou kreivai stebeilijo į brolį, gaubiamą tamsos tetos Marijos svetainėje. Gal Deivido atvykimas iš Londono į Šiaurės Jorkšyrą ir buvo nelauktas, nes niekam nepranešė, bet jo atvežta naujiena buvo dar labiau netikėta. Nors židinyje spragsinti ugnis skleidė šilumą, Dorotėja virpėdama apsisiautė šiltu šaliu. Prieš dvidešimt minučių pasistačiusi puodelį arbatos, išties patenkinta ir nė kiek nesustirusi mezgė kojines. Bet dabar įnirtingo lietaus, šuorais talžančio langus, vėsa prasismelkė iki pat kaulų nerimastingai sujudindama įsisenėjusią baimę.
– Pastaruosius aštuonerius metus tėtis tik džiaugėsi, kad nesipainiojau jam po kojomis, – pasakė, paskui pridūrė: – Net neleido vykti į Pietus ir dalyvauti mamos laidotuvėse. Tai kodėl dabar, Deividai? Tik nesakyk, kad nori, jog tapčiau jam paguoda senatvėje!
Deividas prunkštelėjo.
– Vargiai, – jis akimirką dėbsojo į ugnį. – Tėja, jis kalba apie poros paieškas tau.
Kraujas sustingo Dorotėjai gyslose kaip ir seniai pamiršta arbata puodelyje.
– Ką? – ji nelygiai iškvėpė. – Bet…
– Per mamos laidotuves prieš aštuoniolika mėnesių keletas žmonių pasiteiravo, kur tu esi, – paaiškino Deividas. – Išsakė pastabą dėl tavo atsiskyrimo nuo visuomenės. Tėja, jei palaidojai savo širdį viename kape su sužadėtiniu, dar nereiškia, kad turi nebetekėti. Jei žmonės ims daugiau klausinėti… – Jis nutilo.
Dorotėja pradėjo ramiau kvėpuoti.
– Suprantu.
Jei žmonės ims daugiau klausinėti, kuriam nors galbūt pavyks prisikasti prie tiesos…
– Mūsų tėvas bijo paskalų, – prabilo staigiai atsistojęs Deividas. – Ir tai viena iš priežasčių, kodėl verčia tave atvykti į Londoną šį sezoną.
– Verčia mane?
Deividas linktelėjo.
– Jis liepė tau pranešti, kad jei nepaklusi, visai negausi išlaikymo pinigų, – brolis paniuro.
Tėja prikando lūpą. Tada sugriežė dantimis.
– Aš vis tiek galiu pasilikti čia su teta Marija.
– Jis parašė ir jai, kad privalai vykti į Londoną. Nejau manai, kad ji nepaklus jam? Teta priklausoma nuo jo pašalpos.
– Bet kodėl? Jei pasilikčiau čia…
Pilkos Deivido akys buvo nepermaldaujamos.
– Mūsų tėvo nuomone, turėjai marias laiko pamiršti savo… – jis sudvejojo, o paskui pridūrė su įtūžio gaidele balse, – savo nesėkmę.
Tėja staigiai sujudėjo, ir šalia stovintis ledinis puodelis arbatos nukritęs ant grindų sudužo į šipulius.
Ji nekreipė dėmesio.
– Aišku. Žinoma, aštuoneri metai yra marios laiko pamiršti savo nesėkmę, – ji rūpestingai sudėjo rankas į skreitą, kad nesugniaužtų kumščių. – Ypač nesėkmę, kurios, kitų nuomone, niekada ir nebuvo.
Deividas nieko neatsakė.
– Deividai, ar negalėtum?..
– Po galais, Tėja! Nejau manai, kad nebandžiau jo atkalbėti? – Deividas pašoko ir ėmė mėšlungiškai šmižinėti po svetainę. – Žinau, kad nenori, ir, jei mano įtarimai pagrįsti, iš dalies aš dėl to kaltas, bet niekas jo nepaveiks.
– Ir tu nežadi man apie tai papasakoti?
Jis krestelėjo galvą.
– Verčiau – ne.
Dorotėja suvirpėjo. Jai būtų atlyginta. Išgirstų geros muzikos, apsilankytų Hatčardo knygyne1… akivaizdu, kad nėra kitos išeities. Tik vėl apsigyventi tėvo namuose…
– Turbūt globotoja taip pat surasta? – pasiteiravo ji prisiversdama likti rami.
Deivido lūpos persikreipė.
– Susitarta, kad kol tęsis sezonas, apsistosi pas ledi Arnsvort, ir ji bus tavo globėja.
Tėja su palengvėjimu atsiduso, bet nieko nepasakė, tik atsiklaupė ir ėmė atsargiai rinkti porceliano šukes. Teta Marija siaubingai supyks, kad buvo išniekintas geriausias jos arbatos servizas.
Tą patį vakarą teta Marija sėdėjo priešais retai užkuriamą židinį, kol Tėja krovėsi daiktus.
– Tai jau ne, Dorotėja! – pratrūko ji stropiai lankstydama nosinaites. – Akivaizdu, kad Aberfildas, – tęsė ji, – prarado padorumą ir elgiasi netinkamai! – ji pervėrė dukterėčią piktu žvilgsniu. – Vis dėlto ne man jam prieštarauti, todėl, Dorotėja – ne, aš nemėginsiu jo perkalbėti.
Tetos lūpos, kaip ir nugara, buvo tiesios it styga.
– Tikėkimės, tavasis pareigos jausmas šeimai per aštuonerius metus sustiprėjo. Tik noriu pasakyti, aš dėjau visas pastangas, kad taip būtų, – jos tonas piršo mintį, kad pati abejojo, ar užteko tų pastangų.
– Bet, teta…
Panelė Marija Vinslou iškėlė ranką.
– Ne, Dorotėja. Aberfildas – paskelbė ji, tarsi būtų mėginusi iškviesti kokią dievybę, – tavo tėvas ir šeimos galva. Kas aš tokia, kad ginčyčiausi su juo. Darysi, kaip tau liepta.
Visiškai jokio pasirinkimo. Ji važiuoja į Londoną neturėdama nei pinigų, nei prieglobsčio. Tėja įdėjo į ant lovos gulintį pravirą lagaminą rūpestingai į popierių suvyniotą geriausią šviesiai pilką suknelę, saugomą laukiamiems svečiams. Labai abejojo, ar teks vilkėti daugiau nei vieną ar du kartus. Kas tiko Jorkšyro kaimo glūdumai, buvo niekinama Londone. Tėja dėbsojo į suknelę. Trejus metus ja puošėsi. Dar vakar su pasidygėjimu persirengdama pasitikti pastoriaus žmonos, troško ko nors gražaus, ko nors rožinio vietoje amžinai pilkos spalvos. Dabar apdaras atrodė saugus ir patikimas. Beasmenis. Vienas tų, kurie netrukus bus iš jos atimti.
Pašto karieta riedėjo Didžiuoju šiauriniu vieškeliu, vedančiu į Londoną, o Tėja, visa tiesi ir įsitempusi, su atversta knyga, užmiršta skreite, kiūtojo kamputyje. Deividas sėdėjo atsišliejęs kitame kampe ir skaitė laikraštį. Už lango sulig kiekviena mylia tolo šiaurinė Anglija, o kiekvienas kanopos kaukšėjimas artino ją prie Londono…
– Deividai, aš mąsčiau.
Jis pakėlė akis nuo laikraščio.
– Man toptelėjo, kad turėtų būti priežastis, kodėl per pusvalandį nepratarei nė žodžio ir nepervertei puslapio.
Tėja gailiai šyptelėjo.
– Ar elgiausi nemandagiai?
Deividas ramiai padėjo į šalį laikraštį.
– Ne. Aš – tavo brolis. Beveik neįmanoma, kad elgtumeisi su manimi nemandagiai.
Nors įtampa kilo, Dorotėja sukrizeno.
– Tikrai? Buvai pratęs elgtis su manimi ganėtinai storžieviškai!
– Tai, – pareiškė jis, – kas kita. Broliai tam ir yra, kad būtų storžieviai ir retkarčiais nemandagiai elgtųsi su seserimis. Apie ką gi mąstei?
– Tėtis, – lėtai pradėjo Dorotėja, – neturėtų pageidauti, kad būčiau amžiams apgyvendinta Londone, net jei – ir Arnsvort rezidencijoje.
– Ne, – sutiko