Visą tą vakarą negalėjo liautis nevalingai jos ieškojęs. Pykdamas turėjo pripažinti, kad dar tebegalvoja apie kelias to paprasčiausio susitikimo akimirkas. Ypač tada, kai buvo beveik patekęs tarp garbingų žmonių, ir į aplinką, visiškai kitokią nei vaikystėje.
Rokas iš nuovargio pasitrynė sprandą – jam visai nebūdingas judesys. Jis metė akimirką užplūdusią savistabą į šalį ir ėmė galvoti apie neseniai bendrovės saugumui kilusią grėsmę. Ją greitai išaiškino ir panaikino, bet Rokas buvo priverstas susimąstyti, kaip pavojinga net akimirką nustoti galvojus apie saugumą.
Stiveną Marėjų pasamdė prieš mėnesį, daugiau iš vidinių paskatų – anksčiau niekada nepriimdavo tokių sprendimų – o ne dėl ko kito. Rokui ypač padarė įspūdį neginčijamas jaunuolio uolumas ir nekeliantis abejonių sumanumas, ir kad juodu siejo kažkoks gilus ryšys. Taigi nepaisydamas turinčio kelti nerimą neaiškaus Stiveno gyvenimo aprašymo, Rokas suteikė vaikinui galimybę.
Ir štai praeitą savaitę gavo atpildą, kai tas pats jaunuolis pervedė milijoną eurų į kažkokią užslaptintą sąskaitą ir dingo iš akių. Praeitos savaitės pokylis buvo didžiausias pasiekimas – o dabar šitai. Rokas pasijuto lyg gavęs smūgį į veidą. Jam buvo skaudžiai priminta, kad nė akimirką nevalia prarasti budrumo.
Jį išpylė šaltas prakaitas, kai pagalvojo, kad žmonės, kuriems labai stengėsi prilygti padėtimi, atsuktų jam nugarą tą pačią akimirką, jei pastebėtų jį turint silpnybių. Ir jei taip atsitiktų, Onora Vintrop bematant atsakytų jam niekinančiu žvilgsniu, jei jis išdrįstų paprašyti jos rankos.
Tokį ilgą laiką jis buvo visiškas padėties šeimininkas, o nei iš šio, nei iš to ėmė kalbinti atsitiktinai pasitaikiusią moterį, apsivilkusią jai nederančia suknele, ir priiminėti į darbą žmones remdamasis vien vidinėmis paskatomis. Iškilo pavojus sugriauti tai, į ką dėjo visas pastangas. Rokui de Markui pataikavo ir jį gerbė, nes turtai jam teikė galios. O pripažinimas aukštuomenėje visiems laikams užtikrintų padėtį.
Šis menkas įtrūkimas kitais atžvilgiais tvirtuose šarvuose vertė Roką susirūpinti. Jau buvo smalsaujama apie jo praeitį. Vyras nenorėjo suteikti preteksto ištroškusiai sensacijų bulvarinei Anglijos spaudai kapstytis giliau.
Tai, kad jo apsaugos komandai nepavyko surasti Stiveno Marėjaus, erzino Roką kaip kojoje įsisenėjusi rakštis. Neturės ramybės, kol tas vyras bus surastas ir apklaustas. Ir nubaustas.
Nusišaipęs iš savo nelinksmų minčių Rokas liovėsi žiūrėjęs pro langą, pasiėmė švarką ir ruošėsi palikti savo biurą stiklo sienomis. Miestą ėmė gaubti sutemos, o aplinkiniai biurai ištuštėjo. Paprastai tai buvo mėgstamiausias Roko darbo laikas – kai visi jau išėję. Jam patiko jį gaubianti tyla. Ji teikė nusiraminimo; nė kiek nepriminė nuolatinės garsų maišalynės jaunystėje.
Kai buvo beeinąs iš biuro, suskambo telefonas. Rokas sugrįžo ir pakėlė ragelį. Išklausė, ką pasakė darbuotojas kitame laido gale, ir įsitempė visu kūnu. Tepasakė:
– Tegul ateina.
Roką tebebuvo apėmusi įtampa, kai jis priėjo prie lifto ir stebėjo, kaip keičiasi skaičiai didėjančia tvarka. Kažkas teiravosi Stiveno Marėjaus. Liftas stabtelėjo ir akimirką prieš atsiveriant durims Roką apėmė šiurpi nuojauta, kad nežinia kas tuojau atsitiks.
Tarpduryje pasirodė smulkaus sudėjimo moteris, dėvinti pilkus marškinėlius, apiblukusius džinsus ir apsijuosusi klubus kažkuo panašiu į megztinį. Jos figūra buvo lanksti ir tvirta, pro marškinėlių audinį ryškėjo mažos dailios krūtys. Didelė raudonų plaukų garbana krito ant vieno peties ir beveik siekė krūtį. Širdelės formos veidas buvo išblyškęs, jame ryškėjo strazdanos, o akys buvo didžiulės, rudos su aukso spalvos bei žalsvomis dėmelėmis.
Akimirksniu Roką užplūdo atpažinimo, sukrėtimo ir nežinia dar koks aštrus jausmas, jis ištiesė rankas ir plaštakomis suėmė laibus merginos dilbius, lyg jam prieš ko nors imantis buvo būtina ją paliesti.
Jis su nepasitikėjimu tyliai ištarė:
– Jūs!
Antras skyrius
– Jūs… – vos girdimai atkartojo Greisė, vis dar netvirtai stovėdama ant kojų, kai prasivėrus lifto durims pamatė… jį. Sumišusi paklausė: – Ką jūs čia veikiate?
Rokas de Markas prievarta ištempė ją iš lifto kabinos, ir ji išgirdo kaip sušnarėjo už nugaros užsidarančios durys. Širdis daužėsi, Greisė duso sukrėsta, kad vėl tenka akis į akį susidurti su šiuo žmogumi.
Jis plaštakomis lyg replėmis spaudė jai dilbius.
– Šis pastatas priklauso man, – iškošė pro dantis, o tamsių akių žvilgsnis tiesiog degino. Manau, labiau derėtų paklausti štai ko: kodėl čia ieškai Stiveno Marėjaus?
Greisė šiaip ne taip sumetė, kad jis atpažino ją matęs tą vakarą prieš dvi savaites. Tačiau tai buvo menka paguoda. Vėl pamačius Roką de Marką adrenalinas ėmė pulsuoti kūnu, bet pakako tik žvilgtelėti į jo veidą ir iškart suprato, kad Stivenas toli nuo čia. Ir kad jam gresia dideli nemalonumai.
Greisė nebegalėjo ištarti nė žodžio. Tik įsmeigė akis į tą įspūdingų bruožų veidą, matomą jau antrą kartą šią savaitę.
Jis dar stipriau suspaudė jai rankas.
– Kodėl tu čia?
Ji papurtė galvą, lyg dėl to priplūstų daugiau deguonies į prastai dirbančias smegenis.
– Aš tik… Pamaniau, kad gal jis čia. Noriu jį rasti.
Rokas tvirtai sučiaupė lūpas.
– Manau, galime neabejodami tvirtinti, kad Stivenas Marėjus, jei turi nors kruopelytę proto, dabar gali būti bet kur – kad tik kuo toliau nuo šios vietos. Jis pasielgė kaip dauguma nusikaltėlių: pasitraukė į pogrindį.
Greisei net sustojo širdis išgirdus taip atvirai kalbant apie jos pačios nuogąstavimus, tačiau, nepaisant sąžinės priekaištų, sukilo gynybinės galios.
– Jis ne nusikaltėlis.
Rokas pakėlė antakį.
– Nejaugi? Tada kaip pavadinsi milijono eurų vagystę?
Jei Rokas de Markas nebūtų laikęs jos už rankų, ji būtų parkritusi.
– Milijono eurų?
– Kas jis tau? Meilužis? – iškošė jis pro dantis.
Greisė papurtė galvą ir pabandė atsitraukti – bergždžios pastangos, nes Rokas de Markas tebelaikė ją už rankų. Ji bandė suvokti šią stulbinančią naujieną, tačiau pirmiausia reikėjo bet kokia kaina apginti Stiveną.
– Tik nerimauju dėl jo. Pamaniau, kad gal jis čia.
De Markas tik prunkštelėjo.
– Vargu ar jis grįš į nusikaltimo vietą. Nemanau, kad bus toks kvailas ir bandys pavogti dar vieną milijoną iš to paties šaltinio.
Greisė išsigando, pasijuto užspeista į kampą, bet plykstelėjo ugnis.
– Jis ne toks kvailas!
Su didžiausiomis pastangomis, ne dėl ko kito, o kad atsikratytų šio vyro stipraus fizinio poveikio, Greisė pagaliau išsilaisvino iš jo rankų ir dairėsi aplinkui, norėdama žūtbūt rasti, pro kur ištrūkus. Tolumoje ji pastebėjo avarinį išėjimą ir pasileido kiek tik gali, sau už nugaros išgirdo tyliai nusikeikiant. Vos spėjus paliesti skląstį ją sugriebė už pečių, apsuko aplink ir ji nugara smarkiai dunkstelėjo į duris. Rokas de Markas rūsčiai