– Ar daug supratai?
Matė, kaip ji grūmėsi su sąžine, bet vis dėlto atsakė, išmintingai ir atvirai:
– Ne viską… nelabai daug… tiesą sakant, nieko, bet žavėjausi jumis. Labai, – Klara atsikrenkštė. – Tiesa ta, kad apie ekonomiką nieko neišmanau. Atėjau dėl to, kad man labai reikia su jumis pasikalbėti.
– Bijau, jog aš kalbu tik apie ekonomiką, o jei tu apie tai nieko neišmanai, regis, pokalbis bus labai trumpas, – atžariai rėžė Simonas ir jau pasisuko eiti, bet ji sugriebė už rankos.
– Sutrukdysiu tik minutėlę, pažadu, – pasakė ir ėmėsi iš anksto surepetuotos kalbos. – Aš esu Klara Stern ir…
Ir taip užtektinai pasakė. Simonas prisimerkė.
– Toji Klara Stern, kuri man nuolat skambina, rašo ir nesupranta žodžio ne?
– O, jūs prisimenate mano vardą? Gerai, – linksmai atsakė Klara.
Simonas tvirčiau suspaudė lūpas.
– Nesivargink! – mostelėjo ranka jai vėl žiojantis kalbėti. – Ne, aš nedalyvausiu toje juokingoje televizijos programoje. Niekada. Ne!
– Bet jūs nesuteikėte man progos net paaiškinti, – ginčijosi ji. – Laida visai ne juokinga. Norėtume, kad ji taptų rimtu romantikos pramonės tyrinėjimu.
– Klara, gal nepastebėjote, jog nuosmukis apėmęs visą pasaulį. Manau, yra ir įdomesnių tyrinėti reiškinių nei romantika, net jei tokia išvis egzistuoja.
Klara iškart susigriebė.
– Tai manote, kad romantika neegzistuoja?
Taip pat sėkmingai galėtų klausinėti, ar egzistuoja žaliasis milžinas.
– Žinoma, ne. Tai akivaizdžiai dirbtinis vaizdinys, pramanytas kokios nors rinkodaros grupės.
– Kaip tik apie tai ir norime kalbėti toje laidoje! Tiesą sakant, tai ir yra svarbiausia. Diskusija bus rimta, jūs ir jūsų oponentė išsakysite priešingus požiūrius.
– Rimta diskusija? Kiek prisimenu, sakei, kad antra dalyvė – futbolininko žmona, vedanti dieninę pokalbių laidą!
– Buvusi žmona, – pataisė Klara. – Manome, kad jūsų priešybė būtų labai paveiki.
Jos veido bruožai Simonui pasirodė įdomūs. Mergina entuziastingai palinko arčiau, jos akys buvo visai neišskirtinės, rudos, bet veidas toks linksmas, kad Simonas akimirksniu įkliuvo kaip kiškis į automobilio žibintų spąstus. Pats pyktelėjo dėl tokio įvaizdžio, prireikė beveik fizinių pastangų atsiplėšti.
– Man visai nerūpi, ar „paveiki“ būtų priešybė, – atkirto Simonas. – To nebus.
Klara žiūrėjo į jį nusiminusi. Kaip įkalbėti, jei jis net nesiklauso?
– Maniau, jums patiks kanalo suteikta proga įtikinti žmones savo požiūrio teisingumu, – pasakė ji. – Paskutinis dokumentinis filmas išties svarbus, norime, kad ir šita laida tokia būtų.
– Dokumentinis filmas buvo apie skurdo mažinimą! Tikiuosi, neimsi įtikinėti, jog tai mažiau svarbu nei kažkokia romantika?
O ne. Klaida. Klara grįžo atgal.
– Žinoma, ne, – greitai paneigė. – Tačiau mes siūlome galimybę kurti tęstinę programą apie jūsų dokumentiniame filme minėtus projektus, – pasiūlė idėją ir mintyse sukryžiavo pirštus melsdamasi, kad Rolandas pritartų. – Jums tai būtų puiki proga pasirodyti viešai.
Tačiau ji suklydo šitaip kalbėdama.
– Nenoriu viešai rodytis, – vos tvardydamasis atšovė Simonas. – Man rūpi, kad sistema veiktų ir žmonės, kuriems to reikia, gautų pagalbą. Čia nieko…
Jis nutilo kažką pastebėjęs už Klaros ir suakmenėjo.
Atsisukusi iš smalsumo, mergina pamatė besiartinančią porelę. Moteris buvo labai elegantiška, jos palydovas tamsus, atrodė lyg iš Viduržemio jūros regiono ir tikrai karštas.
Po nejaukios pauzės moteris pasisveikino:
– Labas, Simonai.
– Astrida, – pratarė Simonas ir linktelėjo.
Įdėmus Klaros žvilgsnis bėgiojo nuo vieno prie kito. Kažkas čia dedasi. Astrida graži, – pamanė Klara, – jos tobula oda, tobula kaulų struktūra, šviesūs plaukai – lyg spindinti užuolaida.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.