Ji tai padarė!. Amy Andrews

Maksas persibraukė krumpliais per smakrą.

      – Arba nemėgsti advokatų, arba esi bėglė.

      Katia nusikvatojo.

      – O dar kalba, kad aš linkusi į dramas. Niekšas buvęs jos vaikinas – advokatas, – paaiškino.

      Maksas pastebėjo, kad paaiškinimas visiškai patenkino Pitą. Bet juk jis vos pažvelgęs į Katią liaujasi galvojęs galva.

      O štai Maksas nebuvo taip įsitikinęs.

      – Atnešiu išgerti, – tarė Pitas.

      Katia pašoko:

      – Aš su tavimi.

      Nei Maksui, nei Elei nespėjus atsakyti, balandėliai jau buvo netoli baro, Pitas draugiškai apkabino Katios liemenį.

      O jie liko dviese.

      Antras skyrius

      Makso akys sugrįžo prie Elės, ši, atrodė, tuoj užsisklęs.

      – Juk ir tu ne baristė, ar ne?

      Elė susierzinusi atsiduso:

      – Ne, tik dirbu Katios kavinėje.

      Tai buvo tiesa. Ar bent taip atrodė. Ji tikrai dirbo Upės vėjelyje.

      Dabar.

      Šį pirmadienį ji baisiai ilgai kalbėsis su labai labai geru advokatu apie tai, ką veikė anksčiau, bet dabar galvoti nenorėjo.

      Be to, šis gyvenimo etapas jau baigėsi.

      Maksas stebėjo, kaip Elė žaidė garbana. Sunerimusi ir liūdna. Istorija, matyt, sudėtinga. Dar akivaizdžiau, kad mergina apie tai nenorėjo kalbėti.

      Maksas ir neketino gilintis.

      Jis pažvelgė į barą, kur Pitas žavėjo Katią, tada vėl į Elę.

      – Tai va, – pradėjo nusiteikęs praskaidrinti nuotaiką, – nelabai esu patyręs. Gal turėčiau paklausti, koks tavo Zodiako ženklas, ar dar ko? – Maksas net šypseną išspaudė.

      Elė pažvelgė į jį ir pagalvojo, kad vyras, ko gero, kalba rimtai. Apgailestaujanti šypsenėlė sutirpdė baimę ir kažkaip keistai paveikė jos pulsą. Ji nusijuokė. Koks palengvėjimas kalbėtis su Maksu, kai nesiklauso Katia. Be jokių ketinimų. Juo labiau kad ir jis nebesistengė įtikti draugui.

      – Ko gero, maždaug taip. Manau, kad norėdamas padaryti įspūdį galėtumei pabandyti atspėti.

      Maksui patiko klausytis jos balso. Vienodos moduliacijos. Radijui tinkamas balsas. Arba išsigandusiems gyvūnams raminti. Jis nusišypsojo ir pratęsė žaidimą:

      – Pagalvokime, – tarė trindamasis smakrą. – Mergelė?

      Elė nustebo. Apie Zodiaką neišmanė, bet pažaisti galėjo.

      – Įdomu, – burbtelėjo. – Ir kas verčia taip manyti?

      Dabar sutriko Maksas. Nė iš tolo nenutuokė. Akivaizdu, kad per ilgai buvo iškritęs iš žaidimo. Tik gūžtelėjo ir nusiviepė. Juk tikrai ne kartą matė Mergelės simbolį – panelę garbanotais plaukais. Didžiulėmis krūtimis.

      – Nes tu – moteris.

      Jo skruostų duobutės nušvito ir Elei užgniaužė kvapą. Nė neįsižeidė.

      – Čia atsakymas ar klausimas?

      Maksas susiraukė.

      – Atsiprašau?

      – Regis, abejoji, ar esu moteris.

      – Ak, ne, atleisk, – Makso akys akimirką slystelėjo prie iškirptės, į kurią stengėsi nekreipti dėmesio nuo tada, kai Elė atsisėdo priešais. Mergina vilkėjo kažkokią šilkinę palaidinukę, kuri nė nesujudėjus slydinėjo krūtine. Vyras vėl pažvelgė į akis. – Tikrai neabejoju.

      Elė nuraudo. Iš tikrųjų nuraudo. Pajuto, kaip nuo pagyrimo sukietėjo speneliai, ir dar labiau iškaito.

      Maksas nusijuokė, nes jos skruostai nusidažė žavinga rožine spalva.

      – Tai atspėjau?

      Elė stengėsi atgauti protą ir elgtis šaltakraujiškai, lyg gražuoliai vyrai kasdien su ja juokautų.

      – Deja, Svarstyklės.

      Maksas spragtelėjo pirštais.

      – Toks buvo mano antrasis spėjimas.

      Elė nusijuokė.

      – Kurgi ne.

      Maksas atsigėrė alaus ir užvertęs galvą stebėjo merginą, ji atrodė ramesnė. Abu buvo ramesni.

      – Tavo eilė.

      Elė atsikrenkštė, akis įsmeigė į įdegusį Makso kaklą, išsiblaškiusi maišė šiaudeliu gėrimą. Staiga susizgribusi, kad spokso, prisimerkė spėliodama. Juk jau žino – kam sukti galvą? Šaulys. Galėtų nupiešti jį nuogą iki juosmens: kiekvieną raumenėlį, liemenį, galingą ir įsitempusį, pasirengusį šuoliui.

      Elė nurijo seiles. Ar įstatymai leidžia taip nepadoriai galvoti apie nepažįstamą žmogų? Gal reikėtų paprašyti leidimo?

      Tarsi galėtų taip akiplėšiškai flirtuoti…

      Liūdna, bet tiesa, kad ji gimė neturėdama flirto geno.

      – Žuvys.

      Maksas giliai įkvėpė. Kažkas dėjosi tose rimtose akyse: vyzdžiai išsiplėtė, akys patamsėjo, pasidarė beveik rusvai žalsvos spalvos. Elės žodžiai ne iš karto pasiekė smegenis. Maksas nusijuokė.

      Elė susiraukė.

      – Kas?

      Vyras nusivaipė:

      – Žuvis? Manai, kad esu žuvis?

      Elė nusišypsojo. Tos duobutės tikrai ypatingos. O kai šypsena pasiekė akis, ir šios pasidarė neeilinės.

      – Žuvys… gražios, – paaiškino ji.

      – Šaltos, slidžios ir žvynuotos, – paerzino Maksas. – Tikrai toks atrodau?

      Ne, neatrodė. Galėjo kirsti lažybų, kad jo oda šilta ir glotni, o lūpos karštos ir saldžios. Mintims nuklydus pavojingais takais, Elės šypsena išbluko. Juodu žiūrėjo vienas kitam į akis, nebesišypsojo ir Maksas, tarsi abu kartu būtų prisiminę, kad čia tik suvaidintas flirtas.

      Norint pasirodyti. Dėl draugų.

      Užgrojo garsi muzika ir Maksas apsidžiaugė, kad juos pertraukė. Jis pažiūrėjo į laikrodį ir pasilenkė prie Elės, kad ši išgirstų. Romo ir žemuogių aromatas viliojo dar arčiau.