Pirmas skyrius
Dėl Stefano Kortezo ją perspėjo visi.
Išlipusi iš savo senovinio Chevrolet pikapo, Anabela su siaubu apžvelgė baltą išdrykusią hasjendą. Pastaruosius mėnesius, kol ruošėsi čia atvykti, visi tik ir kartojo, kad Stefanu Kortezu pasitikėti nevalia.
Būkite atsargi, panele Vulf. Nepajėgsite jam atsispirti. Dar negimė tokia stipri moteris.
Saugokite savo širdį, panele. Jo sudaužytų širdžių yra tiek pat, kiek žvaigždžių Visatoje.
Neturiu ko nerimauti, – įtikinėjo save Anabela. Net jei Stefanas – garsiausias pasaulyje mergišius, iki jos širdies jis neprasibraus. Kažkokie kvaili gąsdinimai neišmuš jos iš vėžių!
Tačiau Anabelos kūnas tebevirpėjo, ji žinojo, kad taip jaučiasi toli gražu ne dėl kavos, kurią dideliais kiekiais gėrė visą ilgą ir dulkėtą kelią iš Portugalijos į šiaurės Ispaniją.
Triukšmingai užtrenkusi pikapo dureles, ji pramankštino sustingusias rankas ir kojas, mėgindama nusikratyti nervingos baimės. Nepavyko. Pastaruoju metu kad ir kur nuvykdavo rinkti medžiagos fotožurnalistinei žurnalo Raitelis serijai apie dešimt garsiausių Europos arklių rančų, tik ir girdėjo įspėjimus dėl Stefano Kortezo žavesio.
Jo ranča Santo Castillo buvo galutinė Anabelos stotelė. Čia veisiami ir parduodami puikiausi ir brangiausi pasaulyje arkliai – ir tik tiems klientams, kurie pačiam rančos savininkui atrodydavo verti įsigyti jo prekę. Turtingi pirkėjai versdavosi per galvą, kad sulauktų palankaus Stefano Kortezo įvertinimo. Tačiau net tai buvo niekis palyginti su tuo, kam ryždavosi jo dėmesio siekiančios moterys.
Garsiausias pasaulio žirgynas priklauso garsiausiam pasaulyje jojikui, – juokavo žmonės.
Anabela pasukiojo sustingusius pečius. Jeigu Stefanas Kortezas yra bent per pusę toks, kaip apie jį kalbama, tikrai mėgins įsivilioti ją į lovą. Deja, tą darydavo beveik visi vyrai. Ir šitai buvo vienas populiariausių jos kolegų ir padėjėjų juokelių.
Tačiau sklido kalbos, kad Stefano Kortezo talentas suvilioti moterį gerokai pranoksta eilinio vyro sugebėjimus. Jo dar nebuvo atstūmusi jokia moteris. Jokia. O jeigu tie gandai ne iš piršto laužti? Kas nutiks, jeigu ji, kaip ir visos kitos, atsidurs jo lovoje?
Jokiu būdu, – užtikrino pati save Anabela ir prikando lūpą. Jos gyslomis tekėjo šaltas, aistros nesugadintas kraujas. Su priešingos lyties atstovais ji elgdavosi abejingai, išdidžiai ir netgi šiurkščiai – argi ne taip apie ją atsiliepdavo atstumti vyrai? Anabelai buvo trisdešimt treji, tačiau labiau užkietėjusios senmergės nė su žiburiu nebūtum radęs; jos neveikė mergišių kerai. Po visko, ką teko iškęsti, vyrų draugija jai buvo atgrasi.
Su Stefanu Kortezu ji tiesiog turės būti atsargesnė: jeigu jis ir pamėgins prie jos prisigretinti, ji tik nusijuoks jam į veidą.
Juk taip?..
Giliai įkvėpusi, ji apsidairė aplink. Kur jis? Kurgi tas mergišius, kuris stengsis su ja permiegoti, vos išvydęs?
Anabela per nuauksintus laukus žydro, begalinio dangaus fone matė šuoliuojančius puslaukinius arklius. Girdėjo netoliese čiurlenantį upelį, iš miškais apaugusių kalvų atsklindančią paukščio giesmę. Birželis šiaurės Ispanijoje gniaužė kvapą. Buvo taip gražu, kad Anabela persisvėrė per atvirą pikapo langą ir pasiėmė rankinę su fotoaparatu.
Kaip tik tada už nugaros išgirdo žemą vyrišką balsą.
– Tai pagaliau atvykote.
Anabela sustingo. Persimetusi per petį fotoaparato dėklo dirželį, ji giliai įkvėpė ir atsisuko.
Ir kone žioptelėjo.
Priešais ją, apšviestas Ispanijos saulės, stovėjo pats Stefanas Kortezas; jo rudos akys švytėjo tarsi kaitri laužo liepsna. Nors ūgio Anabelai netrūko, kad pažvelgtų į nuostabų jo veidą, privalėjo kilstelėti galvą.
Tikrovėje jis buvo netgi gražesnis nei nuotraukose. Anabela žinojo, kad jam trisdešimt penkeri. Jo plaukai buvo juodi, odiniu dirželiu surišti į uodegėlę prie sprando, o lieknas ir dailiai raumeningas kūnas atrodė tvirtas. Nudėvėti džinsai gražiai gludo prie siaurų klubų. Juodų marškinių rankovės buvo atraitotos, iš po jų matyti juodais plaukeliais apaugusi įdegusi oda, kuri bylojo, kad sunkus fizinis darbas jam nesvetimas.
Stefanas nejudėdamas stovėjo ir atidžiai žvelgė į Anabelą.
Nuo tokio žvilgsnio jos plaučiuose, regis, nebeliko oro. Ji pasijuto pažeidžiama ir nesaugi, tarsi pasmerkta liūto žvilgsnio glostoma gazelė. O Stefano Kortezo, jauno ir stipraus grobuonies, kuris visiškai pasitikėjo savo galia moteriai, žvilgsnis neabejotinai išdavė alkį.
– Sveika atvykusi į mano namus, panele Vulf, – su švelniu akcentu pasisveikino Stefanas. Geidulingose jo lūpose sušvito šypsenėlė. – Laukiau jūsų.
Jų žvilgsniai susipynė. Anabelą perliejo karštis – toks galingas ir netikėtas, kad ji kone susverdėjo. Kad išlaikytų abejingumo kaukę, ji privalėjo pasitelkti visas valios pastangas, tačiau rankos vis tiek nevalingai susigniaužė apie fotoaparato dirželį.
– Tikrai… tikrai laukėte? – virpančiu balsu paklausė ji.
– Jūsų reputacija kalba už jus. – Jo akys vėl ėmė glostyti Anabelos kūną, o lūpose sušvito šypsena. – Garsioji Anabela Vulf. Gražioji po pasaulį su paskyrimais keliaujanti fotografė.
Stengdamasi paslėpti raudonį ir nuraminti krūtinėje besidaužančią širdį, Anabela kilstelėjo smakrą.
– O jūs esate Stefanas Kortezas, puikiausias Santo Castillo jojikas.
Anabela jį įžeidė sąmoningai, tačiau Stefanui jos žodžiai sukėlė juoką. Nuo to žemo, vyriško juoko ji vėl pajuto papilvėje suplazdančius drugelius.
Jam žengus artyn, Anabela apsilaižė netikėtai sukepusias lūpas.
– Esate žavinga, tokią jus ir įsivaizdavau. Mucho gusto, – žiūrėdamas jai į akis sušnabždėjo Stefanas. – Encantado.
Nors prie Anabelos jis nė neprisilietė, vien žodžiai prilygo glamonei, šiltų lūpų prisilietimui prie odos. Savo vyriška galia Stefanas ją tarsi įvyniojo į vatą. Anabela jautė nuo jo įdegusios odos ir raumeningo kūno sklindančią jėgą bei energiją.
Nurijusi gerklėje įstrigusį gumulą, ji abiem rankom tvirčiau sugniaužė fotoaparato dėklą.
– Man taip pat malonu su jumis susipažinti.
Geidulingos Stefano lūpos išsirietė, tarsi bylodamos jį žinant, kodėl ji neištiesė rankos pasisveikinti.
– Nekantrauju pradėti mūsų septynių dienų pažinties kelionę, señorita, – pasakė jis. – Nujaučiu, kad savaitė tikrai bus kupina malonumų.
Tamsios jo akys blykstelėjo neišsakytų džiaugsmų pažadu, ir Anabelos kvėpavimas patankėjo. Stefanas stovėjo taip arti, kad mergina jautė nuo jo sklindančią kaitrą. Ir pasijuto pažeidžiama. Moteriška. Užvaldyta keisto ir primygtinio noro leisti sau plaukti pasroviui, ištirpti jo šilumoje, jo ugnyje.
Dieve švenčiausias, kas ją apsėdo? Reikia susiimti! Net legendinis ispanų mergišius negali šitaip greitai apsukti moteriai galvos!
Anabela tvirčiau sukando dantis. Ji jiems abiem įrodys nesanti kvaiša. Nes, kad ir koks gražus būtų mergišiaus veidas, jo siela visada savanaudiška ir šalta. Šitai Anabela suprato jau seniai.
Piktai į jį žiūrėdama ji žengė žingsnį atgal.
– Kaip malonu girdėti, – kandžiai sumurmėjo ji. – Tačiau drįsčiau abejoti, kad su manimi praleisite ištisą savaitę, nes, pasak įvairių šaltinių, jūsų susidomėjimas moterimi retai kada trunka ilgiau nei vieną naktį.
Anabela tikėjosi, kad jos šiurkštumas supykdys Stefaną, tačiau jis, atvirkščiai, atrodė pralinksmėjęs.
– Jūsų atveju, panele Vulf, – švelniai tarė jis, – galėčiau pasistengti padaryti išimtį.
Anabelos gerklėje sutvinkčiojo pulsas. Stengdamasi sulėtinti greitą, paviršutinišką kvėpavimą,