– Turi kokių nors klausimų? Kas nors neaišku? – paklausė Peinas.
Nė vieno, kuris jūsų neįžeistų, – pagalvojo Setas. Pulkininkas Karlas Garetas rekomendavo Setą šiam darbui, ir jis iki paskutinio atodūsio jausis dėkingas. Jis dirbo su desantininkais, vyrukais, kuriuos suprato, darė tai, ką geriausiai mokėjo, jam buvo pakankamai gerai atlyginama. Ne jų reikalas padėti surasti tikslą naujai pasikeitusiame gyvenime – tai paties Seto rūpestis. Akivaizdu, kad ir šie vaikinai nuėjo tą patį kelią, tik kitomis, daug tragiškesnėmis aplinkybėmis, ir rado vietą po saule. Susiras ir jis. Reikia tikėtis, greitai.
Ir rasti ją gali kartu su gerais vaikinais. Tam tikruose sluoksniuose žinomas kaip Specialistas, Brajanas Peinas buvo šaltakraujis, dalykiškas, beveik meniškas strategas. Neprilygstamai dėmesingas detalėms, jo pasaulyje nėra žodžio atsainus. To jis ir netoleruoja.
Džeimis Flanaganas, neva pasiekęs genijaus ribą intelekto koeficiento nustatymo teste, prieš sutikdamas ir vesdamas pulkininko Gareto dukterį, buvo labai originalus žaidėjas. Aštrus protas, suderintas su galingais raumenimis, – su tokia galia privalu skaitytis. Gajui Makenai neįtikėtinai sekėsi – jis sugebėjo balansuoti ant plonytės linijos tarp pramuštgalviškumo ir tobulybės.
Kaip ir Seto, Gajaus metodai dažniausiai būdavo pagrįsti valia, o ne protu, bet, reikia pasakyti, kad valia jo dar nė karto nenuvylė. Jei pasišaipyti iš Chuano Karloso būtų sugalvojęs Setas, jis jaunikį būtų apvilkęs uniforma, jaunąją – gašliais marškinėliais, o pastorių – apatiniais marškiniais su užrašu Žmonos plaktuvas. Setas šyptelėjo apgailestaudamas, kad šiuo metu nepažįsta vaikinų taip gerai, kad galėtų jiems tai pasakyti. Tokia diena tikrai ateis, bet užsimegzti tokiai draugystei reikia laiko, o jo Setas dabar turi pakankamai. Jis pats sau nusivaipė.
Vyrukai susižvalgė ir Setą apniko nuojauta, kad jie ką tik pasikalbėjo mintimis.
Ir tokiam bendravimui pasiekti reikia laiko.
– Klausyk, Setai, – prabilo Peinas, – paprastai pulkininko atsiųstas naujokas pats norėdavo palikti armiją. Jie pasiekdavo tokią ribą, kai dėl kokių nors priežasčių karjeros tęsti nebegalėdavo. – Jis kiek patylėjo. – Kaip suprantame, tau taip nenutiko.
Būtų nedora meluoti, bet šio pokalbio Setas nenorėjo tęsti. Tačiau, kaip ir daugelio pokalbių pastaruoju metu, šio taip pat neišvengsi. Jis užgniaužė atodūsį.
– Ne, – prisipažino. – Ketinau siekti karjeros armijoje. Taip buvau numatęs įstodamas ir atsarginio varianto – o ir kitos profesijos – nebuvau suplanavęs.
– Tu mokeisi Atsargos karininkų rengimo korpuse, tiesa? – paklausė Džeimis. – Po Džordžijos universiteto?
Setas linktelėjo. Pirmyn,šunys. Jis vis dar buvo jų gerbėjas ir išdidus absolventas.
Sprendžiant iš kambaryje išdėliotų atmintinų daiktų apie Alabamą, jie irgi. Nikas Sabanas laimėjo tryliktąjį Nacionalinį čempionatą, bet niekada nesišypsančiam treneriui toli iki Berio Brajantošlovės.
Setas atsiduso vildamasis kiek palengvinti sunkumą krūtinėje.
– Neabejoju, kad pulkininkas papasakojo, jog prieš septynis mėnesius netekau mamos ir pažadėjau jai kaip galėdamas greičiau sugrįžti. Turiu jaunesnę seserį ir sūnėną… ir esu vienintelis jiems likęs artimas žmogus. – Tiesą sakant, atvirkščiai, – staiga dingtelėjo Setui, ir jis nutilo. Sumirksėjo stengdamasis susikaupti. – Motina norėjo, kad būčiau netoli jų, – pagaliau išlemeno. – Pažadėjau, todėl esu čia.
– Na, nereikia nė sakyti, kaip mes džiaugiamės, – tarė Peinas. – Suprantame, kad tau reikės prisitaikyti, tačiau tikimės, kad puikiai susidorosi su viskuo, ką tau pakišime.
– Aš dėl to ypač džiaugiuosi, – sukikeno Makena pykštelėdamas energinio gėrimo kamštį. – Tai reiškia, kad pakeisi mane šį savaitgalį Ono saloje. – Aiškiai sutrikęs vyrukas pasitrynė barzdą. – Kažkodėl Džulijai nepatinka, kai apsimetinėju kitos moters mylimuoju.
Jei būtų valgęs, Setas tikrai būtų paspringęs.
– Atsiprašau?
Nespėjus atsigauti, Peinas atvertė segtuvą, kurį skaitė, Setui ateinant. Jis dėbtelėjo į Gajų, bet šis tik išmaukė paskutinius lašus ir begėdiškai nusivaipė.
– Trentas Makviljamsas, – tarė Peinas, kilstelėdamas šviesų antakį. – Ar neskambus vardas?
Setui vos neatvipo žandikaulis.
– Orlando Mustangų puolėjas? Tas Trentas Makviljamsas? – Pietryčių konferencijos karalius, vienas iš pirmųjų atrinktų Alabamoje gimusių ir augusių vaikinų. Matyt, atrodo neprastai. Turėtų būti gražuolis – juk turi visą klubą gerbėjų, pasivadinusių Trento kekšėmis, leidžia laiką su kantri muzikos žvaigždėmis bei Holivudo elitu. Jis ne tik ypatingai talentingas puolėjas, jis tikra žvaigždė.
Peinas šyptelėjo.
– Tas pats. Trentui iškilo grėsmė, ir ji tik didėja, artėjant vestuvių dienai šį savaitgalį. Mes jau kelias savaites bandome pavojų įveikti. – Jis vyptelėjo. – Bet kol kas nesėkmingai Setas susidomėjo labiau, nei tikėjosi. Jis mėgavosi užplūstančio adrenalino pojūčiu.
– Kokio tipo grėsmė?
– Na, kai turi šitiek gerbėjų, – nutęsė Džeimis lenkdamasis arčiau, – tokių, kurios stebi visas rungtynes, visus vaizdelius iš YouTube, perskaito kiekvieną interviu ir tiki užmezgusios ypatingą ryšį su savo ne laiku pasireiškusio dėmesio objektu. Yra apsėstų laiškų rašytojų, kritikuojančių kiekvienas rungtynes ir siuntinėjančių raštelius su pasiūlymais, ir moteris, siuntinėjanti nukarpytus kojų nagus kaip dovanas.
Jie visi nusijuokė.
– Be to, yra nuolat besisiūlančių moterų, užverčiančių jį nuotraukomis, kuriose jos nuogos.
– Paskui pasipylė dar ir tokie dalykėliai, – prislopintu balsu kalbėjo Peinas, tiesdamas Setui pluoštą įmautėje įkištų popierių. – Čia pirmasis.
Tai buvo pranešimas apie Trento Makviljamso vestuves, išspausdintas iš paskalų tinklalapio. Pora buvo apibrėžta raudonai ir perbraukta įstrižai kauip draudžiamasis ženklas. Kitoje lapo pusėje paraštėje didžiosiomis raidėmis buvo užrašyta ne šiaip Ne, bet po velnių, ne.
– Iš pradžių tas vienintelis grasinimas nesukėlė nerimo, – pasakojo Peinas. – Atrodė gana nekaltas. Trentas gauna tuzinus nusiminusių moterų, smerkiančių artėjančias vedybas, laiškų. Bet kai po mėnesio atėjo štai toks, – tarė jis tiesdamas dar vieną lapą, – teko susirūpinti.
Setas apžiūrėjo antrą lapą. Tas pats raudonas rašiklis ir draudžiamasis ženklas, tik šį kartą – ant Trento ir Nelės vardų. Ir dar ryškesnis – ant vestuvių kvietimo. Jį kažkas turėjo gauti. Ne iš milijono gerbėjų, o gerokai artimesnis žmogus… ar per daug priartėjęs.
Perskaičius, kas parašyta didžiosiomis raudonomis raidėmis kitoje lapo pusėje, – viską atšauk, – Setui ant sprando pasišiaušė plaukeliai. Dabar aišku.
– Aha, – sumurmėjo tyrinėdamas abu lapus. – Kiek žmonių gavo kvietimus?
– Šimtas. Jie rengs Trento vestuves jo namuose Ono saloje, taigi, gali trūkti vietos. Vos trys akrai, įskaitant namą ir svečių namus, garažus ir panašiai. Pasak vestuvių planuotojos, jie kviečia tik artimiausius.
Gajus prunkštelėjo.
– Šimtas žmonių negali būti artimiausi. Artimiausi yra penki, du