Bleikas įkvėpė.
– Maniau, kad būsite įkyresnė.
Ji pakėlė vieną antakį.
– Ar tai atsiprašymas?
– Galite manyti, kad taip. – Jis liūdnai šyptelėjo puse lūpų. – Jums jo turėtų pakakti.
Pakreipusi galvą ji nužvelgė jį ir paklausė:
– Žinote, ko dar iš jūsų norėčiau?
Jam tai visiškai nepatiko.
– Girdėjote apie Voreno fondą?
Jis vėl apsimetė idiotu.
– Jie pradėjo kaupti lėšas maždaug prieš dvi savaites. Jei pasirodytumėte jūs, bent valandai ar dviem, žmonės imtų daugiau aukoti, kad įtiktų naujajam bendrovės savininkui. – Olivija gūžtelėjo pečiais, tarsi jai nelabai rūpėtų, pasirodys jis ten ar ne. – Galėtumėte ne tik padėti, bet ir susitikti su žmonėmis, besirūpinančiais jūsų darbuotojų socialine gerove.
– Jūs primenate man moterį, įsiveržiančią pas vyruką vidury nakties, kad pasakytų jam, jog skamba jo telefonas.
Olivija ramiai atlaikė jo žvilgsnį ir Bleikas paklausė savęs, ar ji kada nors apskritai praranda savitvardą. Ko reikėtų, kad Olivija Branigan atsiskleistų iki galo ir – tas klausimas iškart iškilo jam prieš akis – kaip toli ji ryžtųsi eiti, siekdama įgyvendinti savo norus?
Jam kilo pagunda tai išsiaiškinti.
– Tai vyksta Empire viešbutyje, – pridūrė ji linksėdama galvą, tarsi būtų gavusi jo pritarimą, o žvilgsnis nuslydo nuo jo krūtinės žemyn iki pat batų.
Susikišęs rankas į džinsų kišenes Bleikas nusisuko ir susiraukė, netikėtai sujaudintas jos žvilgsnio.
– Pagalvosiu apie tai.
– Tai oficialus renginys. Teks vilktis smokingą.
– Jau sakiau, pagalvosiu. – Jis numetė barmenui kelis banknotus ir dar kartą atsisuko į ją. – O jums patariu pagalvoti apie tai, kur kišate savo galvą.
– Ką turite omenyje?
Jis priėjo taip arti, kad Olivijai teko pakelti galvą. Sugavęs jos žvilgsnį pastebėjo, kad Livės akys žybtelėjo, bet mergina skubiai nuleido blakstienas. Bleikas šyptelėjo. Nejaugi jis ją jaudina, kaip ir jinai jį? Vadinasi, nesuklydo – ji puikiai žinojo, ką daro, sukiodamasi aplink biliardo stalą. Manė, kad valdo padėtį ir naudojosi savo seksualia išvaizda. Dėl pastarosios jis neturėjo jokių priekaištų, bet jei ji užsimanys suvilioti jį kuo nors daugiau nei žaidimu prie biliardo stalo, reikia, kad kai ką žinotų.
– Ogi tai, kad jei norite lošti, būkite pasiruošusi susimokėti, todėl siūlau gerai pagalvoti, iš ko lošite, meilute. – Jis prikišo veidą dar arčiau, nuleido akis į jos lūpas, tada staiga pakėlė jas ir įdėmiai pažiūrėjo į akis. – Nes aš viską paimsiu. Tikiuosi, supratote, ką noriu tuo pasakyti.
Olivija šiek tiek prisimerkė ir jis suprato, kad jo žodžiai pasiekė tikslą. Bleikas tingiai šyptelėjo, nes jau kitą akimirką jos akys nušvito, tarsi būtų norėjusi pasakyti, kad jai tai tik žaidimas.
Šį kartą pakaks.
Prasibrovęs pro minią iki durų jis plačiai jas atidarė ir žengė į nepakenčiamai tvankų orą, tada ėmė šaligatviu žingsniuoti pirmyn ir atgal laukdamas Marčio. Jam reikia kuo greičiau nusikratyti visa šia velniava. Kuo greičiau jis perleis tuos turtus kam nors kitam, atsikratys akcijų ir perrašys viską kitiems žmonėms, kurie to nori, tuo greičiau šie reikalai susitvarkys ir jis vėl galės gyventi, kaip gyveno. Taip elgtis būtų protingiau, nei laukti, kol užplūs širdgėla. Kadangi to nejautė, jį pradėjo kankinti mintis, kad yra tiesiog šunsnuk…
Ar jis iš tiesų nieko nejaučia? Žvilgtelėjo savo vidun, į tamsų kamputį, kur laikė užslėpęs prisiminimus apie praeitį, bet ten buvo tuščia: didelė juoda skylė. Turėjo dėl to pasijusti kaltas, bet net to nepajuto. Absoliučiai nieko. Tarsi būtų praradęs dalį savęs.
Vėl atsidarius durims jis staiga apsisprendė.
– Ar galėtum prižiūrėti brigados vyrukus?
– Žinoma. – Marčio truktelėjimas pečiu nekėlė didelio pasitikėjimo, bet Bleikas gerai jį pažinojo. – Daryk, ką tau reikia daryti, Andersai.
Ką gi, puiku. Jam į galvą šovė viena mintis ir likusį kelią iki metro stoties jis nuėjo šypsodamasis. Jei jau nusprendė eiti tuo keliu, gali šiek tiek ir pasilinksminti. Tegul niekas nemano, kad nesugeba dirbti kelių darbų iš karto.
Olivijos Branigan laukia įdomus gyvenimas.
Antras skyrius
– Atmink, kad mums nevalia prarasti kliento.
Būti pasiruošusiai susimokėti? Jis ima viską? Kaip jis drįsta? Mintyse Olivija su panieka nusijuokė. Tačiau ką ji apgaudinėja? Nepajėgdavo atsispirti norui susiremti jau nuo antros klasės.
– Galimą klientą, – pataisė ji ir, prispaudusi telefoną prie peties, ėmė raustis rankinėje. – Ir dar nežinau, ar galėsiu dirbti su šiuo vyruku. Jis…
– Vertas nuodėmės? – paklausė Džoja tokiu tonu, jog buvo aišku, kad šiuo metu ryškina blakstienas.
– Tai nepadės.
Raukydamasi iš skausmo, keliamo vis didėjančios pūslės, Olivija pasitikrino ant lapelio užrašytą adresą ir pažiūrėjo į tvarkingai rausvame smiltakmenyje įrėžtus numerius virš durų. Ji buvo priversta pereiti Bruklino tiltą plieskiant vidudienio karščiui avėdama kurjerei visiškai nederamais aukštakulniais bateliais – nederamas buvo ir jo reikalavimas pristatyti dokumentus nedelsiant.
Sunkių klientų Olivija nesibaidė. Niršo dėl seksualinio potraukio vyrui, su kuriuo gali tekti kasdien susitikti darbo reikalais, ir ne tik – o kadangi paprasčiausias biliardo žaidimas šiek tiek priminė mylėjimąsi…
Pamačiusi šiukšlių konteinerį, išstumtą priešais vieną namą, ji perėjo gatvę, prieš tai pažiūrėjusi, ar nėra automobilių.
– Žinai, kas galėtų padėti? – paklausė Džoja.
– Neketinu su juo mylėtis, – tvirtai pareiškė Olivija, stebėdamasi, kad įtikinėja draugę. – Jis yra klientas.
– Galimas klientas, ir nesakyk, kad apie tai negalvoji.
To prisiekti Olivija nebūtų galėjusi. Leido sau pasvajoti, ypač neramiai vartydamasi lovoje iki sučirškiant žadintuvui.
Numeris ant durų sutapo su užrašytu lapelyje. Olivija tyliai sumurmėjo:
– Štai ir atėjome.
– Tik norėjau pasakyti… – nesiliovė balsas jai prie ausies.
– Žinau. Klausyk, laikas baigti. Aš jau vietoje.
– Ei, pažadėk paskambinti ir viską smulkiai papasakoti. Man viskas įdomu. Kaip jis apsirengęs? Kaip atrodo? Ką sakė? Nepraleisk nieko pro akis!
Olivija nusišypsojo.
– Baigiu pokalbį.
Įdėjusi telefoną į šoninę rankinės kišenę ant berankovės palaidinės apsivilko švarkelį, užsisagstė lipdama laiptais, tada stabtelėjo, nusiėmė akinius