Bet viena ji žinojo – Makalpainu nepasitikėjo ir jo nemėgo. Ir neabejojo savo sugebėjimu pastatyti jį į vietą. Juk yra Balfor. Protinga, stabili mergina, kurios niekada nereikėjo prižiūrėti. Gal ir susigadino reputaciją, bet buvo pakankamai maloninga ir pripažino savo klaidas. Dabar jos užduotis – atgauti savigarbą ir po šio iššūkio atgimti nauja, rūpestingesne, kupina užuojautos ir platesnio akiračio moterimi, sugebančia priimti patarimus.
Bet tik ne iš Makalpaino.
Darvino oro uoste ji žvalgėsi negalėdama patikėti. Ar Darvinas – paplūdimio kurortas? Čia buvo alsiai karšta net ir gegužę, o juk jau tikrai turėjo būti atvėsę. Karštą drėgną orą priešokiais blaškė iš uosto atklydęs vėjelis. Virš galvos plytėjo išdegęs mėlynas dangus. Šiauriniame pusrutulyje dangus ne toks ryškus. Aplink kur užmatysi į dausas kilo palmės ir spalvingi medžiai. Susimąstė, ar dažnai paklydęs kokosų riešutas praskelia kam nors galvą. Tikriausiai tuomet belieka teismas.
Atogrąžų augalija buvo vešli, akis rėžė ryškios spalvos, ore tvyrojo keisti kvapai. Saulė nuliejo viską auksu. O šviesa! Net saulės akinių dengiamas akis akino. Tiek, kad besistebėdama vos su kažkuo nesusitrenkė.
– Labai atsiprašau, – troško pasakyti ją užpuolusiam vyrui, kad žiūrėtų po kojomis.
– Nesijaudink, mieloji.
Nustebusi Olivija nužvelgė neįtikėtinus jo drabužius. Tamsiai mėlynus šortus ir žalius it varlė aptemptus marškinėlius.
– Ar jums reikia pagalbos, damute?
O juk yra už jį aukštesnė. Trumpam užsimerkė.
– Viskas gerai, ačiū. Mane kai kas pasitiks.
– Pasisekė velniūkščiui!
Olivijos Balfor akys sublizgo. Kodėl iškart būtinai vyras? Galėjo pasitikti mylimiausia teta. Ji pamažu brovėsi pro šurmuliuojančią minią, žavėdamasi aplinkiniais vaizdais.
Iki šiol dar nematė tiek skystų drabužėlių, tiek nuogos odos. Net ir Karibų salose. Nei tiek neįtikėtinai žavingų vaikų, mergaičių ir egzotiškų merginų pribloškiamomis juodomis akimis ir medaus, kavos su pienu, jaunų danielių ar šokolado spalvos oda. Jos visos buvo smulkios, dailiomis laibomis rankomis ir kojomis. Olivija nebe pirmą kartą pasijuto žirafa, blyškesnė nei paprastai. Net ir Belai būtų sunku čia pritapti. Ji nežinojo, ar šie žmonės pusiau aborigenai, gal indoneziečiai, gal turėjo Naujosios Gvinėjos ar kinų kraujo.
Šios pasaulio dalies ji visai nepažinojo. Bet panašu, kad jie visi australai. Visi šnekėjo tuo pačiu ryškiu Australijos akcentu ir – neabejotinai – daug garsiau nei ji pati. Niekas nieko nekomentavo patylomis. Prisiminė, kad jos balsą dažnai vadindavo „daužančiu langus“. Kita vertus, visi Balforai taip kalbėjo.
Dievaži, nejaugi gali būti, kad ji iš tiesų snobė? Akimirką svarstė, ar tik savęs nepričiupo. Apsižvalgiusi pamatė, kaip akivaizdu, kad Azija netoliese. Čia tikras kultūrų katilas. Šimto tūkstančių žmonių populiaciją sudarė penkiasdešimt tautybių ir visi tie žmonės, regis, laukė skrydžių ar pasitiko gimines ir draugus. Dabar Olivija prisiminė, kad Darvinas yra pradžios taškas turistams, norintiems aplankyti į paveldo sąrašą įtrauktą Kakadu nacionalinį parką ir Arnhemo laukinę gamtą. Buvo pasirengusi tikėti, kad visos tos vietos išties didingos, bet negalėjo suvokti, kaip galima norėti kažkur keliauti per tokį karštį!
Nė nepamanė nusivilkti savo „Armani“ švarko ilgomis rankovėmis. Nieku gyvu neis į viešumą vilkėdama gėlėtą liemenėlę, už kaklo surišamus marškinėlius ir trumpučius šortus, kaip moterys aplink. Nors jos kojos tikrai atrodo gerai. Ir rankos. Ir visas kūnas. Buvo užsivilkusi švarką ant kreminio šilko palaidinės ir siauro sijono. Dabar panoro būti be švarko. Pasijuto tirpstanti ir nusibraukė nuo antakio prakaitą. Drėgnas karštis buvo stipresnis, nei ji galėjo pakelti. Susiprato, kad Darvino standartais yra juokingai daug prisirengusi. Daugiau niekas neatrodė kaip ji. Net brangūs batai drėko ir lipo prie pėdų.
Juto visus į ją nukreiptus smalsius žvilgsnius. Jai dar reikėjo ir susirinkti keletą lagaminų – visi būtini, visi padabinti žymiuoju „Louis Vuitton“ ženklu. Dabar suvokė, kad verčiau būtų pasiėmusi paprastus lagaminus. Tiesiog nepritampa. Dar blogiau, matyt, atrodo bejėgė.
– Ar gerai jautiesi, brangioji?
Priblokšta Olivija atsisuko. Tikriausiai žodis „bejėgė“ buvo ištatuiruotas jai ant kaktos, nes iš šurmuliuojančios minios išniro daili tamsiaodė maždaug trisdešimties metų moteris minkštu pilvuku, laisva, gėlėta suknele su rankomis išpieštais hibiskais, avinti kažkokiomis odinėmis šlepetėmis. Bet vis tiek Olivija matė, kad moteris čia savotiškai svarbi. Atpažino jos užtikrintumą, pasitikėjimą savimi bedugnėse juodose akyse. Be to, moteris atrodė maloniai susirūpinusi. Olivija vertino rūpestį ir gerumą, tad moteris jai iškart patiko. O nepažįstamiesiems prielankumą ji pajunta retai.
– Ačiū, kad domitės, bet jaučiuosi gerai.
– O neatrodo, mieloji! – moteris nusišypsojo vis dar atidžiai nužiūrinėdama Oliviją.
Ar visi šie žmonės garsiai reiškia mintis? Olivija buvo labai perkaitusi, atrodė, kad saulė išdegino skylę jos kaukolėje.
– Esi išbalusi, o dailutis porcelianinis tavo veidelis užkaitęs ir nusėtas prakaito. Gal akimirką prisėskime, mieloji, – ji stabtelėjo ir apsidairė. – Ilgas skrydis? Tu, žinoma, anglė. Nesupainiojamas akcentas. – Moteris švelniai nusijuokė. – Neįsižeisk, mieloji. Mano prosenelis buvo anglas. Jį išsiuntė už jūrų marių prižiūrėti anglų perlų pramonės. Tai buvo dar anuomet. Jo šeima manęs niekada nepripažino, bet niekis. Aš nepripažinau jų. Na, eikš. – Ji motiniškai paėmė vangią Olivijos ranką. – Štai čia. Juk nenorėtume, kad apalptum.
Olivija nervingai nusijuokė.
– Niekada nebuvau nualpusi, – bet vis dėlto leidosi nuvedama į šalį.
– Visada būna pirmas kartas, mieloji. Turbūt penki iš dešimties žmonių nors kartą nualpsta. Pati sykį nualpau perverta strėlės. Netyčia, žinoma, bet vos nemiriau. Mudu su Raniu žvejojome barus – baramundžius, jei nežinai. Skaniausios žuvys pasaulyje.
– Esu girdėjusi, – tarė Olivija, nenorėdama pasirodyti nemandagi. – Čia nepakeliamai karšta, ar ne? – Ji vangiai klestelėjo ant vieno iš eilėmis sustatytų suolų.
– Mums čia vėsu, mieloji. Panašu, kad nenorėtum čia atsidurti lietinguoju sezonu. Jis ką tik baigėsi. – Moteris prisėdo šalia. – Ką čia veiki? Turistės man neprimeni. Atrodo, lyg vėjas būtų tave atnešęs. Kraupoka!
– Kraupoka? – Olivija juto, kaip jos pasitikėjimas savimi menksta.
– Kažkas su tavimi, mieloji, – moteris lyg kažko ieškodama pažvelgė į mėlynas Olivijos akis. – Tavo dvasia sužeista. Ar nutiko kažkas netikėto? Nesijaudink, čia pasveiksi, viskas liko toli už nugaros. Čia galėsi atsiskleisti.
Olivija, tikinti, kad turi šiokią tokią dovaną, tučtuojau atpažino pranašystę.
– Ak, tikiuosi! – Keistoji moteris ir toliau žvelgė jai į akis. Visai kaip hipnotizuodama. Gal tai ir darė. O gal buvo kerėtoja. O gal ši moteris iš viso netikra.
– Tu kaip paukštelis narvelyje bandei ištrūkti, – tęsė