Pasigirdus riksmui Megan Tipan, naujo šokių realybės šou Amerikos šaunuoliai prodiuserė, staiga pakirdo iš gilaus miego ir išsigandusi atsisėdo lovoje. Širdis daužėsi krūtinėje. Maždaug po dviejų sekundžių restauruotame Viktorijos laikų pajūrio dvare įsijungė vandens purkštukai. Megan išrietė nugarą, kur ją kuteno lediniai, pro plonus marškinėlius prasigėrusios drėgmės pirštai.
Staiga šoką pakeitė mintis apie labai tikėtiną gaisrą, ir Megan visiškai išsibudino. Ji paskubomis nubloškė drėgnas paklodes ir nubėgo prie durų. Pastate apsistojo dvylika perspektyvių šokėjų, atvykusių siekti savo svajonių, o ne gyventi košmare, todėl Megan turėjo pasirūpinti, kad jie ir filmavimo komanda būtų saugūs.
Atlapojusi duris ji koridoriuje pamatė Džindžer Skot, vieną iš dviejų šou choreografių ir namiškių mamytę, kuri laiptais žemyn vedėsi šešias šokėjas.
– Ar visi sveiki? – garsiai sušuko Megan, nes atrodė, kad šniokščiantis vanduo užgožia viską, išskyrus aplink aidinčius, panikos persmelktus balsus.
– Tik išsigandę, – atsakė Džindžer braukdama nuo veido šviesių šlapių plaukų sruogą. Megan taip pat patraukė nuo akių savo šviesiai rudus plaukus. – Niekur nemačiau ugnies. Didžėjus sakė, kad nematė ir apačioje.
Didžėjus buvo jos brolis dvynys ir namuose ėjo tokias pat pareigas kaip ir ji.
– Paskambinau 911, – iš apačios sušuko Didžėjus skubėdamas pas jas. – Gali būti, kad kažkas negerai su elektra. Senuose namuose taip nutinka labai dažnai.
Na, žinoma, niūriai pamanė Megan. Argi nenuostabu? Po dvi savaites trukusių talentų paieškų visoje šalyje, per kurias juos nuolat lydėjo nesėkmės – jų buvo tiek daug, kad žmonės netgi pradėjo šnabždėtis apie prakeiksmą, – jie įsikraustė į namą su pasenusiu elektros įvadu, kuris sukėlė gaisrą pačią pirmą naktį.
– Ar visi sveiki? – nuo laiptų apačios pasigirdo kito šokėjo balsas. – Ar jums reikia pagalbos?
– Ne, lik, kur esi, – sušuko Megan ir vos pravėrusi lūpas prisirijo vandens. – Mums pagalbos nereikia, gaisro nėra, – ar bent jau mes apie jį nežinome, bet ji to nepasakė. Nenorėjo dar labiau visų išgąsdinti.
– Sukviesk visus ant pievelės, kad galėtume suskaičiuoti, ar nieko netrūksta, – sušuko Megan vesdamasi Džindžer ir Didžėjų žemyn. Kuo greičiau ji perims situaciją į savo rankas, tuo geriau. Perims į savo rankas? Jai jau trisdešimt dveji metai, be to, ir po savo pačios kaip šokėjos karjeros, kurią sugriovė kelio trauma, turėtų žinoti, kad tai tik saviapgaulė. Kai jau atrodo, kad viskas priklauso nuo tavęs, kontrolė išslysta iš rankų.
Galiausiai Megan visus permirkusius gražuolius šokėjus surinko ant pievelės priešais namą. Visi atrodė taip, tarsi pozuotų gašliam, tik suaugusiesiems skirtam žurnalui. Ji jau įsivaizdavo, kaip montuoja šį segmentą. Filmavimo kameros užfiksuotų kiekvieną smulkmeną, o studijos valdžia tikrai norėtų, kad šis nelaimingas atsitikimas būtų parodytas kaip ne žiūrovui skirta medžiaga. Juk jie parodė visas ankstesnes nelaimes – nuo griūvančių dekoracijų ir sugedusių autobusų iki išprotėjusio gerbėjo, kuris padegė viešbučio vestibiulį.
Staiga jai į galvą kaip kulka šovė mintis. O, Dieve. Labai prasta mintis.
Megan apsisuko ir pažvelgė į namą tarsi jis būtų užkeiktas, stebeilijo į monstrą, kuris tuoj sugriaus viską, netgi jos karjerą. Ilgus metus Teksase dirbusi didžiausios Dalaso naujienų programos prodiusere ji pagaliau gavo progą pristatyti šio šou idėją. Palikdama senąjį darbą ir tikėdamasi, kad nauja laida išgyvens reitingų kare, labai rizikavo. Šįvakar ta rizika išaugo dar labiau. Šlapo ne tik filmavimo kameros, bet ir pats namas, kuriame projekto dalyviai turėjo praleisti ateinančias dvylika savaičių. O Megan puikiai pažinojo nepastovius televizijos vadovus ir suprato, kad jos svajonių šou pamažu virsta košmaru ir netrukus gali būti atšauktas.
Ir nors geriausias šokėjas turėjo laimėti naują automobilį, pinigų ir sutartį su televizija, o kiti dalyviai sulaukti didelio pramogų industrijos dėmesio, galinčio pakeisti jų gyvenimus, Megan baiminosi, kad viskas gali baigtis dabar pat.
Ji mėgino guostis primindama sau apie galingus teisėjus, kuriuos pakvietė į tiesiogines transliacijas, – gerai žinomą choreografą, labai gerbiamą atrankų agentą ir netgi žinomą popžvaigždę. Žinoma, studija nenorės sumokėti jiems netesybų pirma pati negavusi pelno.
Ką ji mėgina apgauti? Studijos valdžia visada siekdavo kuo daugiau pelno su kuo mažiau išlaidų. Jei norėjo išsaugoti šou, Megan privalėjo išgelbėti namą.
Ji ėmėsi veiksmų – nekreipdama dėmesio į šūksnius nubėgo prie namo. Akivaizdu, kad gaisro nėra, tik vanduo, daugybė viską griaunančio vandens. Megan įbėgo pro duris ir per virtuvę pasileido tiesiai į rūsį. Nors iš tiesų ji nežinojo, kaip išjungti purkštukus, atrodė logiška užsukti vandenį visame name. Prisiminė, kad matė rankenėlę prie skalbyklės ir džiovyklės.
Žinoma, rankenėlė buvo ten, kur ji ir tikėjosi, bet ją radus džiaugsmas tuoj pat išgaravo. Rankenėlė buvo pritaisyta labai aukštai. Taip aukštai nepasieks nei ji, nei joks kitas žmogus. Pasiryžusi iki jos užsikeberioti Megan nubrido link jos.
Lipant ant skalbyklės galvoje nenoromis sukosi mintis, ar ši naktis gali būti dar blogesnė.
Ant laiptų pasigirdus žingsniams Megan per petį sušuko:
– Sakiau eiti ant pievelės! – ji truktelėjo metalinį dangtelį, bet šis neatsidarė. – Tegu visi eina laukan. Ten saugiau, – išgirdusi vandens tekšėjimą Megan neteko kantrybės. – Sakiau…
– Lipk žemyn, kol nesusižeidei, – iš už nugaros pasigirdo įsakymas.
Išgirdusi seksualaus šviesiaplaukio, mėlynakio, erzinančio, pasipūtusio šešių pėdų ir dviejų colių ūgio Samuelio Kelerio – galėjo lažintis, kad tai jis, – studijos apsaugos vadovo, kurį, savo nelaimei, pažinojo pernelyg gerai, žemą balsą, Megan sustingo.
Samuelis, arba Semas, kaip visi jį vadino, kelis pastaruosius mėnesius tiesiogiai koordinavo visą šou apsaugą, ypač filmavimo grupei vykstant į viešas atrankas. Megan turėjo daugybę progų įsitikinti, kad retas kuris gali taip gadinti nervus kaip Semas. Kai jis liepdavo šokti, visi pašokdavo. Jis nieko neprašydavo, tik įsakinėdavo. Kadangi šis įprotis ją beprotiškai erzino, niekaip nesuprato, kodėl vienu metu nori jį ir aprėkti, ir išrengti nuogai.
Tačiau ant tokių vyrukų kaip Semas ji nei rėkaudavo, nei su jais miegodavo. Jai patiko subtilūs ir nuolankūs, o ne reikalaujantys dėmesio ir arogantiški vyrai. Semas visiškai nereagavo į jos kandžius atsakymus, kurie turėjo jį atstumti. Tiesą sakant, atrodė, kad jam patinka su ja imtis.
Ir kaip tik tada, kai Megan manė, kad Semo buvimas šalia užtikrins, jog naktis negali virsti dar didesniu košmaru, jos didžiausia baimė pasitvirtino. Ji sutrikusi taip stipriai truktelėjo skydelio dangtelį, kad net išrietė užpakaliuką. Staiga Megan susigėdusi sustingo nepatogia poza. Semas, seksuali rakštis subinėj, dabar galėjo apžiūrinėti ją iš užpakalio, o ji buvo tikra, kad maži, skaisčiai rausvi šlapi šortukai nepaliko daug vietos fantazijai.
Semas Keleris gal ir priklausė specialiosioms pajėgoms, gal ir buvo pratęs susivaldyti, laikė save džentelmenu, tačiau vis tiek buvo vyras. O dabar, nepaisant merkiančio šalto vandens, to vyro žvilgsnis buvo prikaustytas neapsakomai seksualaus, iškilaus Megan užpakaliuko. Tai reiškė, kad jis labai nori šios uždraustos moters. Uždraustos, nes jie kartu dirbo, o ji kiekvieną kartą, kai tik tarp jų įsižiebdavo kibirkštėlė, elgdavosi kaip ledo princesė.
– Lipk žemyn, Megan, – paliepė jis net neabejodamas, kad įsivels į ginčą, nes bjaurūs ginčai buvo ledo princesės gyvenimo dalis.
Ji dar kartą nesėkmingai truktelėjo skydo dureles.
– Kai tik užsuksiu vandenį.
– Aš tuo pasirūpinsiu, – pažadėjo jis. – Lipk žemyn, kol…
Jam nespėjus užbaigti Megan paslydo ir mėgino atgauti pusiausvyrą, bet jis nelaukė, kol pamatys, ar jai pasiseks nenukristi. Semas čiupo ją už ilgų, lieknų kojų.
– Semai! – pasipriešino