Pusė Atėnų apie tai plakė liežuviais – laukė, kol tarp brolių kils muštynės. Nikas nesuteiks šiems žiopliams malonumo, nes situacija kebli ir, taip, skausminga. Jis sielojosi dėl įtampos tarp jųdviejų su Piteriu. Apgailestavo dėl nesutarimo kitados vieningoje šeimoje. Bet niekas negalėjo padėti. Geriausia, ką Nikas galėjo padaryti, – susigrąžinti orumą ir apsimesti abejingu.
‒ Leisk, ‒ tarė Darsei ir perėmė vežimėlį. Už penkių žingsnių vos nenuvertė neužimtų kėdžių eilės.
‒ Jis taikosi važiuoti ratais, ‒ įspėjo ji.
Darsė purtė galvą ir šypsojosi. Jam patiko ši šypsena. Lūpos viliojo net nepateptos blizgesiu. Žavinga pramoga, vėl pamanė.
O kodėl gi ne? Nikas turėjo teisę. Jo nesaistė jokie santykiai. Po Selenos Nikas tokių nepalaikė. Tam jis ir teikė pirmenybę, kaip tik šį rytą tai išklojo ir močiutei, kai yiayia pareiškė esanti susirūpinusi dėl užsitęsusio jo viengungio statuso. Nikui tai buvo nė motais. Jis turėjo planą, skrupulingai sudėliotą planą plėtoti savo aukcionų verslą. Paskui jis galbūt pamąstys apie šeimos kūrimą, bet niekada daugiau neleis sudaužyti savo širdies. Vieno karto užteko.
‒ Ar tai tavo gyvenimo istorijos dalis? ‒ jis paklausė Darsės, rodydamas į savavalį vežimėlį.
‒ Taip, ‒ ji sušnabždėjo, kad niekas kitas negirdėtų. ‒ Gal neturėčiau to sakyti, bet tu toks mielas, manau, kad esu skolinga tau tiesą. Aš kaip magnetas traukiu nelaimes.
‒ Tikrai?
‒ Tikrai. Prisiekiu.
Ji vedžiojo kryžių virš įspūdingos savo krūtinės.
Nikas akimis sekė judantį jos piršto galiuką, prieš leisdamas žvilgsniui pakilti prie lūpų.
‒ Gal tai greitai pasikeis.
Antras skyrius
Laukdama, kol Nikas pasiims mašiną iš ilgalaikio stovėjimo aikštelės, Darsė paskambino Bekei. Nors ir nemanė, kad Nikas psichopatas, nutarė, kad išmintinga kam nors pranešti, kad ji saugiai atsibeldė į Atėnus ir dabar yra nepažįstamojo rankose. Ji nė nesvarstė skambinti tėvams. Kaip ir seserims. Beliko Bekė, ši atsiliepė tik į penktą skambutį.
‒ Tikriausiai kas nors miršta, ‒ grėsmingai sumurmėjo Bekė, ir Darsė sumetė, kad Bafale vidurnaktis.
‒ Nemirštu, tik noriu pranešti apie save, ‒ pasakė ji. ‒ Atsiprašau, kad pažadinau, Beke. Pamiršau apie laiko skirtumą.
‒ Darse? Ak. Sveika.
Ji įsivaizdavo Bekę, sunkiai sėdančią lovoje ir vaikančią miegus.
‒ Ar viskas gerai?
Darsė bato galu brūkštelėjo į šaligatvį.
‒ Panašiai.
‒ Ką tai reiškia?
‒ Na, lėktuvas atskrido laiku. Bet neatgavau dalies bagažo. Gerosios dalies.
Bekė padėjo jai susikrauti daiktus, todėl užjautė.
‒ Velniava. Bet, žiūrint iš gerosios pusės, turi teisėtą dingstį nusipirkti daugiau drabužių.
‒ Aha. ‒ Darsė galėjo sau tai leisti. Ji atsikosėjo ir tęsė: ‒ Ak, dar vienas nesklandumas. Niekas iš kelionių agentūros nelaukė manęs oro uoste.
‒ Ką? Tai absurdiška. Turi pranešti apie juos Geresnio verslo biurui ar dar kam nors.
‒ Žinau. Matyt, savininkas girtuoklis. ‒ Ji nenoromis nusijuokė. ‒ Tipiška, tiesa? Turiu omeny, Tedas pasinaudojo tokiu puikiu atostogų pasiūlymu – tai turėjo būti spąstai.
Bekė sumurmėjo kažką nepadoraus apie Tedą. Nieko, ko Darsė nebūtų girdėjusi anksčiau. Draugė gan iškalbingai reiškė jam priešiškumą. Praeityje tai buvo dviejų moterų ginčų priežastis, bet dabar jau nebe. Darsė norėjo žinoti, ką Bekė dabar apie Tedą pasakys.
‒ Tikiuosi, toliau kelionė eisis sklandžiai, ‒ guodė draugė.
Deja, sprendžiant iš to, ką tvirtino Nikas, Darsė turėjo abejonių. Taip ir išdėstė Bekei.
‒ Ką darysi? Ar gali atgauti pinigus ir susitarti su kita agentūra?
‒ Nežinau.
Kelionės dokumentuose smulkiai parašyta, kad pinigai negrąžinami, bet Darsė vis tiek ketino pabandyti. Neturi ko prarasti.
‒ Dabar važiuosiu į pirmą maršrute nurodytą viešbutį. Keliautojų grupė ten turėtų pasilikti porai naktų. Pažiūrėsiu, ar bendrovė galės ištesėti nors vieną pažadą, o jei ne, imsiuosi kitų priemonių.
‒ Gerai. Darse, jei reikia pinigų…
‒ Ne. Nereikia. Bet ačiū.
Bekė negalėjo sau to leisti, be to, ji ir taip buvo gan dosni, pakviesdama Darsę apsistoti pas save, kol ji sau ką nors ras. Tai tikrai padėjo išvengti grįžimo pas tėvus, nors ir laikinai. Kuri trisdešimtmetė to norėtų?
Darsė giliai įkvėpė ir išlaikydama neutralų toną tarė:
‒ Tau tai patiks. Žmogus, sutikęs nuvežti į viešbutį, yra beprotiškai žavus vyras, kalbantis su akcentu, dėl kurio galima numirti.
Kiek patylėjusi Bekė tarė:
‒ Tu važiuosi taksi, taip?
‒ Ne. Sutikau šį vyrą oro uoste ir jis… pasisiūlė pavežti. Jis parodė dokumentus, ‒ Darsė skubėjo pridurti. ‒ Tai Nikas Kostas. Gyvena Manhatane, bet kilęs iš Atėnų.
‒ Darse, nežinau, ‒ Bekė aiškiai nerimavo.
‒ O kaipgi „Užmegzk trumpą romaną. Būk seksuali ir karšta“? Hm?
‒ Na, iš tiesų nesitikėjau, kad pasinaudosi mano patarimu! Kada gi manęs klausei? Noriu pasakyti, kitaip su Tedu nebūtum gaišusi nė minutės, ką jau kalbėti apie iššvaistytus šešerius sužadėtuvių metus.
Suprantama. Bekė nuo pradžių aiškino Darsei, kad Tedas – pavyzdingas mamytės sūnelis ir toks liks.
‒ Atsipalaiduok. Nemezgu romano. Tai tik kelionė į viešbutį. Nieko daugiau.
Išskyrus nebent jos fantazijas.
‒ Gerai. Bet paskambink, kai nuvažiuosi.
‒ Paskambinsiu.
‒ Pažadėk, Darse. Negalėsiu užmigti, kol nepaskambinsi.
‒ Pažadu. Paskambinsiu.
Darsė padėjo ragelį, Nikas privairavo automobilį prie kelkraščio. Kitaip nei kiti šalia stovėję maži dėžės formos automobiliai, tai buvo aptakus žemas kabrioletas.
‒ Graži mašina. ‒ Apžiūrinėdama grakščias linijas Darsė patapšnojo sau lūpas pirštu. ‒ 1963-iųjų Porsche, tiesa?
Nikas lėtai linktelėjo.
‒ 356 Super 9 °Cabriolet, jei tiksliau.
‒ Visiškai atnaujintas?
‒ Taip, bet originaliomis dalimis. Turiu gamintojo autentiškumo pažymėjimą.
‒ Oo-ho. Tai pakelia vertę.
‒ Pakelia. ‒ Nikas pakreipė galvą. ‒ Iš kur tiek žinai apie automobilius?
Darsė nepatikliai sukikeno.
‒ Dirbu klasikinių automobilių žurnale. Ko gero, per tą laiką kai ko išmokau.
‒ Tu rašytoja.
Darsė susiraukė. Ne dėl to, kad trūktų noro, pamanė ji.
‒