– Taip, – atsakė ji.
– O iš kur esi?
– Iš Luizianos.
Dragas palinko į priekį suvokęs, kad turi paskatinti šią merginą pasijusti jaukiai, jei nori iš fotosesijos gauti tai, ko tikisi.
– Tau puikiai pavyks, – padrąsino jis. – Tiesiog prieš kamerą būk savimi. Nemėgink vaidinti nuostabios.
Holė nusuko žvilgsnį ir perbraukė pirštais savo švarko siūlę.
– Pone Di Navara…
– Dragas, – pataisė jis.
Ji vėl pakėlė žydras akis, kurios atrodė susirūpinusios. Jį apėmė nenumaldomas troškimas pabučiuoti šią merginą, ištrinti tą nelaimingą veido išraišką ir pakeisti ją kita. Bet mintyse jis sudraudė save. Jam tai visiškai nebūdinga. Ne dėl to, kad nesusitikinėtų su modeliais, – kartais tai darydavo, – bet Holė visiškai neatitiko jo skonio. Dragui patiko aukštos elegantiškos merginos, kurios atrodė tokios šaltos, kad net ledukai neištirptų jų burnoje. Tokios, kurios neprimindavo didžiaakių idealisčių, besivaikančių savo svajonių net ir tada, kai pasukdavo pražūtingais keliais. Tokios moterys, kaip ši, buvo labai lengvai pažeidžiamos, jei patekdavo į blogas rankas. Staiga prabudo Drago apsaugos instinktas ir jį užvaldė noras ją tučtuojau išsiųsti atgal į Luizianą, jai net nespėjus atsistoti prieš fotoaparatą.
Jis norėjo, kad ši naivi mergina grįžtų namo ir liautųsi vaikiusis svajonių apie išgarsėjimą ir turtus. Šis pasaulis ją nuvils. Po kelių mėnesių ji bus įklimpusi į narkotikų ir alkoholio liūną, ir kaskart išvems suvalgytą maistą, kad numestų kelis kilogramus, nes ši idiotiška pramonės rūšis ją įtikins, kad ji per daug sveria.
Bet Dragui nespėjus ištarti nė žodžio automobilis sustojo ir durys atsidarė.
– Pone, ačiū Dievui, – teisinosi vienas Navaros kosmetikos vadybininkų. – Mergina dar neatvyko ir…
– Ji su manimi, – pasakė Dragas. Vyriškis apsidairė, kol automobilio viduje pamatė merginą. Berods, jos vardas buvo Holė. Dragas pasigailėjo, kad neparodė jai daugiau dėmesio, kai pirmąkart išvydo prie savo biuro.
– Puiku, – vyriškis pamojo jai pirštu. – Eik su manimi. Padarysime tau makiažą.
Ji atrodė išsigandusi ir Dragas padrąsinamai nusišypsojo.
– Pirmyn, Hole, – pasakė tikėdamasis, kad teisingai prisiminė vardą. Pastebėjęs šiek tiek išsiplėtusias merginos akis suprato, kad nesuklydo. Ji akivaizdžiai nesitikėjo, kad jis prisimins. – Susitiksime, kai viskas bus baigta.
Atrodė, kad jai palengvėjo, nors jos akys vis dar lakstė tarp jo ir vadybininko.
– Tikrai?
Tą akimirką Holė atrodė labai vieniša. Dragą užvaldė keistas jausmas, kuris privertė jį pasakyti tai, ko nevertėtų.
– Ar turi planų vakarienei?
Ji papurtė galvą.
Dragas nusišypsojo. Ir nors žinojo, kad neturėtų to daryti, nepersigalvojo.
– Dabar jau turi.
Holė gyvenime nebuvo lankiusis prabangiame restorane, o dabar buvo būtent tokiame, kur privačiame kambaryje sėdėjo priešais patį patraukliausią vyrą, kokį kada nors buvo mačiusi. Kuo daugiau laiko ji praleido Drago Di Navaros kompanijoje, tuo labiau juo žavėjosi.
Nors pradžioje jis pasirodė ne itin gerai, vėliau pagerino įspūdį. Netgi pasirodė esantis labai malonus.
Tebuvo viena problema. Holė raukėsi klausydama jo kalbų apie ką tik pasibaigusią fotosesiją. Ji nebuvo modelis, bet stovėjo ten, Centriniame Parke, ir leido žmonėms šokinėti apie ją, aprengti prabangia purpurine suknele, padaryti profesionalų makiažą, sušukuoti plaukus, kol galiausiai stojo priešais kamerą ir suakmenėjo stebėdamasi, kaip leido visam šiam reikalui taip toli pažengti.
Ji tiesiog laukė progos papasakoti Di Navarai apie savo kvepalus ir nesuvokė, kur jie važiavo ir ko jis iš jos tikėjosi, kol buvo jau per vėlu. Viską supratusi ji neteko žado ir nieko nebepaaiškino. O vėliau nerimavo, kad, jeigu prisipažins, ko iš tiesų norėjo, jis ant jos supyks. O tai jai būtų visai nenaudinga.
Vis dėlto, visa sušalusi stovėdama ten, parke, Holė suprato, kad viskas baigta. Jos svajonė žlugo, nes ji turės paaiškinti visiems tiems žmonėms, kad neturi supratimo apie tai, ką daro. Bet tada fotosesijoje pasirodė Dragas ir jai nusišypsojo. Ji nusišypsojo jam ir fotografui tai labai patiko. Holė buvo įsitikinusi, kad vis dar elgėsi keistai ir buvo tarsi nesava, bet visi atrodė ja patenkinti. Jie kelis kartus keitė jos drabužius, šukuoseną ir makiažą. O ji stovėjo priešais fotoaparatą, galvojo apie pačios sukurtus kvepalus ir svarstė, kaip reikės pasiteisinti Dragui, kai galiausiai kas nors jai pasakys, kad viskas baigta.
Paskui Dragas nusivežė ją vakarienės ir ji tylėjo tarsi išsigandusi mokinukė. Holė vis dar vilkėjo paskutinę suknelę, kuria ją buvo aprengę fotosesijai, dailią šilkinę baklažano spalvos skraistę ir porą aukso spalvos Kristiano Lubutino4 batelių. Visas šis potyris buvo tarsi svajonės išsipildymas. Ji buvo Niujorke, vakarieniavo ir gėrė vyną su vienu geidžiamiausių pasaulio viengungių, todėl norėjo įsiminti kiekvieną šio vakaro akimirką.
Kita vertus, tą dieną viskas vyko ne taip, kaip turėjo, nes Holė atvyko į Niujorką pasiūlyti Dragui savo kvepalus, o ne fotografuotis Navaros kosmetikos reklamai. Kaip ji galės tai atitaisyti? Kaip suras tinkamą momentą pasakyti: Ačiū už vakarienę, Dragai, bet iš tiesų norėjau pasikalbėti su tavimi apie savo kvepalus?
Visgi jai teks tai padaryti. Ir kuo greičiau, tuo geriau. Bet kas kartą, kai ji išsižiodavo ketindama pasakyti tiesą, kas nors sutrukdydavo. Kas nors ją pertraukdavo arba išblaškydavo. O kai Dragas ištiesė per stalą ranką ir suėmė josios, visos mintys išgaravo iš galvos.
– Šiandien buvai nuostabi, Hole, – pasakė jis ir pakėlęs jos ranką sau prie lūpų pabučiavo. Jos kūną pervėrė elektros srovė ir ji pajuto tokį stiprų geismą, kokio nebuvo jautusi niekada anksčiau. Ji turėjo vaikiną gimtajame mieste, su juo bučiuodavosi ir kartais pažengdavo dar toliau, bet niekada nepajuto noro patirti viską iki galo.
Galiausiai jis ją paliko ir susidėjo su pagiežingąja Liza Teit. Holei vis dar buvo skaudu tai prisiminti. Tu savanaudė, Hole, – sakydavo jis. – Galvoji tik apie savo prakeiktus kvepalus.
Taip, ji tikrai buvo apsėsta tos minties. Holė sugrįžo į dabartį ir atkakliai stengėsi ignoruoti pašėlusį širdies plakimą ir tvinkčiojimą papilvėje. Ji puikiai suprato, kas tai. Gal ir nebuvo patyrusi sekso anksčiau, bet nebuvo kvaila. Ji jautė geismą Kolinui, bet niekada nepasiekė ribos, kurią peržengęs žmogus įkrenta į malonumo bedugnę.
Bet su šiuo vyru Holė galėjo tai įsivaizduoti. Staiga ji sutiko pilkas Drago Di Navaros akis ir jos širdis sudrebėjo.
Pasakyk jam, Hole. Pasakyk jam dabar…
– Ačiū, – paprastai ištarė ji ir nuleido akis, nes nuo intensyvaus Drago žvilgsnio jos pulsas vėl pagreitėjo.
– Tu labai natūrali. Manau, kad gali daug pasiekti šiame versle, jei neleisi jam tavęs sugadinti.
Holė išsižiojo norėdama pasakyti tiesą, bet suskambėjo Drago telefonas. Jis pažvelgė į ekraną ir pasakė kažką itališkai, kas greičiausiai buvo keiksmažodis.
– Turi man atleisti, – pasakė įjungdamas telefoną. – Tai svarbu.
– Žinoma, – atsakė Holė,