Pirmas skyrius
– Ei, tu! Stokis.
Holė Kreig pažvelgė į aukštą įspūdingą vyrą, stovintį priešais. Jos širdis suspurdėjo nuo jo vyriško grožio. Plaukai tamsūs, akys – pilkos ir veriančios kiaurai, veido bruožai – tarsi išskaptuoti iš marmuro. Nosis elegantiška ir smaili, o skruostikauliai tokie dailūs, kad juos išvydę supermodeliai tikriausiai alpsta iš pavydo.
– Nagi, mergaite, negaliu tau skirti visos dienos, – paragino vyras nekantriu balsu. Holė pajuto nežymų itališką akcentą – švelnų ir įmantrų, kaip geras vynas. Arba brangūs kvepalai.
Ji prispaudė prie krūtinės netikros odos lagaminėlį, pirktą dėvėtų daiktų parduotuvėje, ir pasimuistė ant sofos.
– Aš… manau, kad neturite teisės…
Vyras spragtelėjo pirštais.
– Juk atvykai susitikti su manimi, tiesa?
Holė nurijo seiles.
– Ar jūs – ponas Di Navara?
Jis atrodė suirzęs.
– Tikrai taip.
Holė pašoko, o širdis ėmė plakti kaip pašėlusi. Sutrikusi ji paraudo. Turėjo susiprotėti, kad šis vyras yra Navaros kosmetikos vadovas – žmogus, kurio rankose jos ateitis. Juk anksčiau buvo mačiusi jo nuotrauką. Visi žinojo, kas yra Dragas Di Navara.
Visi, išskyrus Holę. Šis susitikimas jai buvo nepaprastai svarbus, bet ji jau padarė pirmąją klaidą.
Ramiai, brangute, – pasakytų jos senelė. – Tu gali tai padaryti.
Holė ištiesė ranką.
– Pone Di Navara, aš Holė…
Jis pamojo ranka nutraukdamas ją.
– Nesvarbu, kas tu tokia, – jis primerkė akis ir nužvelgė ją. Šiandien Holė vilkėjo geriausiu savo kostiumėliu, bet jis jau kokius penkerius metus nebebuvo madingas. Visgi buvo juodas ir praktiškas. Be to, ji neturėjo nieko geresnio. Sutrikusi dėl keisto sutikimo Holė pakėlė smakrą, bet nenorėjo visko galutinai sugadinti užsipuldama įmonės vadovą dėl įžūlumo.
– Apsisuk, – paliepė Di Navara.
Jos skruostai užsidegė, bet ji padarė ko prašoma ir lėtai apsisuko ratu.
– Puiku, – pasakė jis asistentei, lūkuriuojančiai netoliese. – Manau, šita tiks. Pasakyk jiems, kad atvykstame.
– Taip, pone, – atsakė moteris šaltu dalykišku balsu ir apsigręžusi nužingsniavo atgal į kabinetą, iš kurio jie abu atėjo.
– Eime, – paliepė Dragas. Svaigstančia galva ir prie grindų prilipusiomis kojomis Holė žiūrėjo, kaip jis tolsta. Jis pastebėjo, kad ji neseka paskui, ir sustojęs atsigręžė. Atrodė labiau nekantraujantis nei piktas, nors Holė matė, kad ir iki tokios būsenos jau nebetoli.
– Eini ar ne?
Ji turėjo pasirinkti. Galėjo pasakyti, kad neina, nes jis yra šiurkštus ir atstumiantis tipas, ir kad ji atvyko čia pasikalbėti dėl darbo, o ne būti žeminama, nužiūrinėjama ir varinėjama. Arba galėjo eiti su juo, išsiaiškinti, ką reiškia keista jo bendravimo maniera, ir pasinaudoti galimybe išsakyti jam savo idėjas. Lagaminėlis jos rankose buvo šiltas ir dvelkė kvepalų mėginiais, kurių ji buvo pridėjusi į vidų. Jis priminė Holei namus, senelę ir svajones apie jų kuriamų kvepalų sėkmę, kai apie juos sužinos ne tik jų draugai ir kaimynai.
Ji įveikė ilgą kelią, kad susitiktų su šiuo vyru, ir išleido visas santaupas kelionei, nakvynei Niujorke ir bilietui atgal. Jei praras šią galimybę, praras daug daugiau nei pinigus. Ji praras savo svajonę. Senelės svajonę. Turės grįžti namo ir viską pradėti iš pradžių.
Senelės nebebuvo, o netrukus Holė neteks ir jos namo, nes nebegalės jo išlaikyti. Vienintelė viltis buvo įtikinti Dragą Di Navarą, kad jos idėjos vertos investavimo. Kad ji verta galimybės pabandyti.
Dėl šios galimybės Holė buvo pasiryžusi padaryti bet ką.
– Taip, – griežtai atsakė ji. – Ateinu.
Dragas jautė įsmeigtą merginos žvilgsnį, bet tai jo nestebino. Moterys dažnai spoksodavo į jį. Ir tai nevertė jo jaustis nepatogiai, o netgi buvo privalumas dirbant tokioje sferoje kaip jo. Versle, kurio tikslas daryti žmones gražesnius, nekenkė ir pačiam būti patraukliam. O jei nemenką to patrauklumo dalį įtakojo genetika, tai nebuvo Drago kaltė.
Jis pats nuolat naudojo Navaros kosmetikos produktus – muilą, odekoloną, odos priežiūros priemones, šampūną, – ir besidominčius visada patikindavo, kad šie produktai labai naudingi.
Dabar Dragas sėdėjo ant užpakalinės limuzino sėdynės rankose laikydamas šūsnį dokumentų ir peržiūrinėjo tikslinės grupės pateiktą informaciją apie naujausią Navaros kosmetikos gaminių liniją, ruošiamą rudeniui. Jam labai patiko tai, ką matė.
Bet, kita vertus, šiandien jis gerokai supyko ant agentūros, atsiuntusios šią merginą. Ji buvo jau ketvirtas modelis, su kuriuo Dragas šįryt susitiko, ir, nors ji galiausiai atitiko visus jo reikalavimus, jis niršo, kad prireikė keturių mėginimų, kol surado jo įsivaizduojamą nekaltumo ir seksualumo derinį, tiksiantį šiai reklaminei kampanijai.
Dragas pardavinėjo natūralumą ir gaivumą, o ne dirbtinį grožį, kuriuo pasižymėjo daugelis pastaruoju metu jo sutiktų modelių. Tos merginos išsiskyrė kažkokiu atšiaurumu, kuris atskleidė, kad, nors jos ir atrodo nekaltai, iš tiesų jų nekaltybė liko tolimos praeities prisiminimuose.
Bet ši mergina…
Jis pakėlė akis ir drąsiai bei vertinančiai sutiko jos žvilgsnį. Ji tučtuojau nuleido akis ir lengvas raudonis nudažė jos skruostus. Dragas apstulbo, nes jo kūnas nevalingai sureagavo į tokią kuklumo išraišką ir jo vyriškumas sustandėjo, ko jau senokai nebuvo. Be abejo, jis užsiiminėjo seksu – ir gana dažnai, – bet tai tapo tarsi rutinos dalimi, o ne malonumu ar būdu atsipalaiduoti.
Tokia reakcija nustebino jį patį. Dragas dar kartą vertinančiai nužvelgė Holę. Ji vilkėjo pigų kostiumėlį, kuris jai puikiai tiko. Aukšti rožinės zomšos batai buvo visai nauji – tai jis suprato jai pasisukus šonu, nes ant vieno pado vis dar buvo priklijuota kainos etiketė. Dragas pakreipė galvą – keturiasdešimt devyni doleriai devyniasdešimt devyni centai.
Žinoma, tai nebuvo Džimio Čū1 ar Manolo Blaniko2 batai – jis ir nesitikėjo, kad ji avės tūkstančio dolerių vertės batus iš naujausių kolekcijų, bet manė, kad bus labiau… pasipuošusi. O tai buvo keista, nes būtent įmantrumo jis ir nenorėjo. Visgi ši mergina buvo modelis, atsiųstas garsios Niujorko agentūros. Dragas svarstė, kad ji turėtų būti geriau paruošta. Kita vertus, gal ji buvo visiška naujokė ir darbdaviai ją atsiuntė iš nevilties.
– Kiek kartų esi dirbusi šį darbą? – paklausė Dragas.
Holė pakėlė akis ir sumirksėjo. Jos akys buvo žydros, plaukai – šviesaus gintarinio atspalvio, o ant blyškios odos matėsi neryškios strazdanos. Reikės pasakyti fotografui, kad jų vėliau neištrintų. Merginos išvaizdai jos teikė nekaltumo.
– Darbą?
Dragas užgniaužė viduje blykstelėjusį nekantrumą.
– Modelio darbą, cara3.
Ji vėl sumirksėjo.
– Aš… hmm…
– Net jei tai pirmas tavo kartas, neišsiųsiu tavęs atgal, – greitakalbe nuramino jis. – Tol, kol gerai sutarsi su mūsų fotografu, man visiškai nerūpės, net jei ką tik atvažiavai iš savo šeimos ūkio.
Merginos oda vėl paraudo ir šįkart ji pakėlė smakrą. Akyse užsidegė šalta liepsna ir Dragą suintrigavo emocijų žaismas jos veide. Tarsi ji ginčytųsi pati su savimi.
– Žinote, nebūtina būti tokiam grubiam, – atkirto ji. – Geros manieros yra tiek pat svarbios, nepaisant to, ar turi milijardą dolerių, ar tik vieną.
Staiga Dragą suėmė juokas.