Greitai besidaužančia širdimi Džordžija Blu išlipo iš apdulkėjusio sedano ir numetė raktelius patarnautojui. Apsivilkusi savo gražiausią… na gerai jau, vienintelę vintažinę Alaïa suknelę atrodė panaši į kitus šio viešbučio svečius. Nuostabu, kaip paprasta apsitempti senu trikotažu, įsprausti sutinusias pėdas į graužiančias aukštakulnes basutes ir žengti tiesiai į rojų.
Džordžija perėjo septynių žvaigždučių „Al-Jafar“ vestibiuliu. Šurmuliuojantys svečiai susiliejo į vienspalvį rūką. Apsupta didžiulių palmių ir spindinčių kolonų, tarp jų stovinčio įspūdingo fontano, kuriame čiurleno prabanga, prašmatnių drabužių, kostiumų, juodų abajų1 ir baltų kandurų2 Džordžija prisiminė, kad ji toli gražu nebe rytų Londone.
Praėjusi jaukią poilsio zoną pasuko tiesiai prie liftų. Prieš akis plykstelėjo akimirkos, kai ant tų pačių sofų jiedu su Niku gurkšnojo gaivų vandenį. Kai dar buvo vilties, kad senoji Alaïa susidraugaus su naująja. Kad pusės karato deimantą ant jos piršto vieną gražią dieną sutiks aukso žiedas. Dabar vienatvės simboliu virtęs papuošalas gulėjo užmirštas kartu su jos išdidumu mažoje, aksominėje dėžutėje. Geriausia, kas jos laukė – kokteilių valanda paplūdimio klube ilsintis po dviejų darbų, už kuriuos gaunamas atlyginimas keliavo tiesiai namo.
Bet dabar jos laukė vakarėlis. Noriu, nenoriu, nieko neprarasiu vienišių vakarėlis, apie kurį papasakojo kambario draugė Kirstė. O ką daugiau veikti, kai visos bičiulės kraunasi lagaminus mergaitiškam savaitgaliui? Sekti naujienas socialiniuose tinkluose ir rašyti melagingas žinutes apie puikiai leidžiamą laiką?
Ne. Pats metas susiimti ir grįžti į žaidimą. Vienišių vakarėlis kaip tik tai, ko reikia. Na ir kas, kad truputį bijo? Argi bus taip blogai?
Džordžija spustelėjo iškvietimo mygtuką išpuoselėtu nageliu lyg sakydama, kad matė ir geresnių dienų. Žalvarinės durys atsivėrė. Aprūkę veidrodžiai atspindėjo kelyje, nebaigtame tvarkyti per smėlio audrą, paskutinę minutę atlikto makiažo automobilyje rezultatus. Dramatiškos Kleopatros akys ir kreivai pieštuku apvestos karpio lūpos.
Pasitikėjimas savimi seko kiekvieną sekundę. Dar truputį ir sės į automobilį, grįš namo ir paskirs pasimatymą televizoriui. Juk būtų tobula.
Džordžija stabtelėjo ir apsigręžė eiti, tačiau jai už nugaros išdygo aukšta figūra, užstojanti šviesą ir praėjimą. Aukštas, juodbruvas, tobulu kostiumu. Labai patrauklus. Net pro tušu aplipusias blakstienas matė, koks yra tvirtas. Nespėjusi apsisukti ir pasislėpti už tamsiai raudonų plaukų užuolaidų, kurie nors kartą krito švelniomis bangomis, o ne styrojo kaip stagarai, Džordžija sutiko jo žvilgsnį. Jei Bebė ją pamatytų, nepatikėtų – mažoji sesutė, atrodanti kaip berniukas, virto transvestitu, bijančiu viešumos.
Džordžija sustojo kampe ir nudelbė akis į jo batus. Turbūt siūti rankomis, itališki. Jie žengė vidun, kartu su šeimininku sustojo prieš ją ir pultą kampe. Tada pasigirdo triukšmas. Vyrų balsai… lengvabūdiškas juokas. Jie pasipylė vienas paskui kitą. Džordžija suskubo pažvelgti į labai įdomias lubas.
Jaunų, turtingų vyrų šiame mieste buvo kaip šieno, o triukšmas ir kvapas išdavė, kad pietums jie vartojo tik skysčius.
Sulipę vidun jie pritilo. Durys užsivėrė, viduje buvo ankšta. Vyrai pastebėjo ją. Dubajuje ją pastebėdavo visi, net nepasidažiusią. Turint baltą it popierius odą ir ugninius plaukus čia nepasislėpsi, o pridėjus sprogimą makiažo fabrike ir vaizduotei vietos nepaliekančią suknelę vyriškos publikos dėmesys garantuotas.
– Atsiprašau, panele.
Kimus, žemas vyro itališkais batais balsas privertė nudurti žvilgsnį į žemę.
– Kelintas aukštas?
Džordžija dirstelėjo į švytinčių, auksinių apskritimų virtinę, į bronzinę vyrišką ranką, laukiančią jos atsakymo.
– Kelintas aukštas? – kantriai pakartojo.
Jo tartis buvo keista. Tikriausiai anglas, bet priebalsiai išdavė, kad turėtų būti matęs akmenuotus krantus ir vilnijančius laukus. Jaukius barus ir pintas alaus. Patogumus. Tačiau pakėlus akis į plačius pečius ir griežtą žandikaulį atrodė, kad vyras gimęs ant betono.
Nuo jo sklido testosteronas. Atrodė aukštesnis ir stipresnis už kitus. Džordžija nenorom užuodė nuo jo tarsi kvepalus plūstančią galią. Su galingais vyrais nelengva. Jie daug reikalauja ir tikisi, kad jiems paklus. Jų ego prašo daugiau dėmesio nei jos manikiūras. Darbe Džordžija jų sutiko užtektinai, kad žinotų, jog prie jų verčiau nesiartinti.
Be to, jis turėjo tankius, tvarkingus, sparno formos antakius.
Džordžija pavartė akis. Kažkodėl vyrai gražesniais antakiais nei jos pačios atrodė atstumiantys. Nikas buvo kaip tik toks. Tikras bjaurybė. Dailino savuosius vašku, pešiojo ir dažė. Tuštybių tuštybė. Įsimylėjęs save ir pačią meilės idėją. Paviršutiniškas kaip tas fontanas ir netikras kaip Dubajaus slidinėjimo trasos. Ak, kokia buvo kvaiša.
– Panele? – pakantus tonas privertė atsitokėti.
– Penkiasdešimt penktas, ačiū, – tarė stebėdama, kaip įsižiebia apskritimas aplink skaičiuką.
Sutikusi Niką, buvo labai patikli, tačiau šis vyras, nors ir visiškai tvarkingas, atrodė užgrūdintas, galingas ir tvirtas. Žemiškas ir tikras. Lyg šereliai ant smakro būtų likę, nes nespėjo nusiskusti, ne todėl, kad vyrų žurnalai skelbė, jog neskustas smakras – šio sezono viršūnė. Tarsi guziukas ant nosies būtų pelnytas regbio aikštėje ar muštynėse bare. Lyg jis savo lūpomis galėtų padaryti viską.
Įsižiūrėjusi Džordžija pamatė, kad sparnai iš tiesų buvo tiesiog tankūs, natūralūs antakiai virš neįtikėtinai žydrų akių.
Liftas sugaudė, sustojo ir pakilus vos kelis aukštus durys atsivėrė. Viduje vietos būtų užtekę nebent pigių kvepalų gūsiui, tačiau vidutinio amžiaus pora nutarė pamėginti. Vaikinai atsitraukė nuo durų prisispausdami prie jos. Avėdama aukštakulnius buvo lygiai tokio pačio ūgio kaip žemiausias iš jų, bet jie visi buvo aukštoki. Džordžija pajuto, kaip jie susižvalgė, ir tuoj pat išgirdo prunkštelėjimą. Nesvarbu. Ji ledo karalienė.
Karalienė, kuri vėluoja. Laukė nežinia, tačiau buvo pasiryžusi netapti auka. Bus šalta ir visiškai rami.
Liftas ūždamas pakilo, vėl sustojo, pora išlipo, bet šalia stovintis vaikinas nė nekrustelėjo. Jis tik dirstelėjo per petį ir mirktelėjo. Rimtai. Mirktelėjo. Džordžija įsistebeilijo tiesiai priešais save.
– Tai kaip, gražuole?
Džordžija jau žiojosi mesti standartinį atsakymą „tau esu per brangi“, kurį pateikdavo iš už baro kartu su pintomis ir stikliukais. Tame Londono bare abi su Bebe jausdavosi kaip namie. Deja, dabar tik įsiveltų į pokalbį, o jie per daug jauni, pasipūtę ir per daug išgėrę.
Ne, šįvakar verčiau šnekučiuosis ne su pačiais gražiausiais, bet kiek vyresniais, tylesniais ir ramesniais vyrais. Tokiais, kuriais galėtų pasitikėti.
Kai Nikas dingo sudaužęs jai širdį, ji neieškojo karštų vyrukų. Ar tokių kaip tas aukštos įtampos stulpas kampe. Nuo jo užkaito visas liftas. Tikra bomba, bet Džordžija norėjo rusenti pamažu, o ne supleškėti per kelias sekundes. Ar ne?
Stebėdama, kaip šviečia penkiasdešimt devintas apskritimas, klausėsi savo pačios širdies plakimo. Vaikinams vėl ėmus klegėti, ore pakibo įtampa. Džordžija oda juto įdėmų vyro itališkais batais žvilgsnį. Ji lėtai atsigręžė.
Dvidešimt šešerius metus nešiojusi gėrimus, treniravusi futbolininkus ir mokiusi vaikus, matė šimtus vyrų ir berniukų, tačiau šio vyro žvilgsnis degino kaip lazeris ir nukrėtė kaip elektros srovė. Ji negalėjo atitraukti akių. Atrodė, kad permato ją kiaurai, o ji niekam nenorėjo rodyti nei namų ilgesio, nei sudaužytos širdies, nei tuštutėlės piniginės.
Vyras net nemirktelėjo, nenusuko akių. Tiesiog… stebėjo. Gėrė ją į save. Laimei Džordžija žinojo, kad tokia išraiška įspėja apie flirto mokslų daktaro laipsnį. Neverta rizikuoti ir atsakyti tuo pačiu. Tik ne dabar, kai jau nusiteikė susirasti ramų vaikiną, kuris ją brangintų,