Paskutinė avantiūra. Maureen Child

turėčiau tikėti moterimi, kuri įsilaužė į mano namus?

      – Aš neįsilaužiau, – paneigė Merė. – Tik užėjau.

      Vyro akys virto siaurais plyšeliais, raumuo ant žandikaulio tvinkčiojo kaip pašėlęs.

      Antrą klausimą sukėlė viduje kunkuliuojantis pyktis.

      – Kaip užėjai? Kaip čia patekai?

      Regėdama rimtą jo veidą Merė tik prunkštelėjo.

      – Rimtai? Užteko trumpo sijono ir aukštakulnių, kad tavo durininkas nusilenkęs palydėtų prie lifto.

      Merė prisiminė, kaip gašliai ją nužvelgė tas vyriškis. To pakako, kad suprastų, jog ji ne pirma Džanio Korečio moteris, kuriai suteikiama tokia privilegija.

      – Nė nepaprašė asmens dokumento ir užtikrino, kad man nereikės jokio rakto, pats atrakino liftą, kuris kyla tik į tavo butą. Jis nė nenustebo, kad atėjau, kai tavęs nėra namie. Pasirodo, čia nuolat vieši daugybė moterų.

      Džanis susiraukė. Merė liko patenkinta – pagaliau taškas jos naudai. Jai to reikėjo. Niekaip neįvykdys užduoties be Džanio Korečio pagalbos. Kad ir kaip nepatiko, jog turės dirbti išvien su vagimi, viena nepadarys to, dėl ko atsibeldė į Europą.

      – Regis, turėsiu šnektelėti su durininku.