– Perku daiktus, juos išardau, ir surenku iš naujo už užmokestį.
– Kaip įdomu, – atsakė Eva. – O aš kuriu daiktus.
Buvo neįmanoma nepastebėti, kad jie be žodžių metė vienas kitam iššūkį, ir Makso tylaus sumišimo įdėmiai žiūrint į juodu.
– Maksai, ar tavo mama neprieštarautų, jei nusineščiau krepšį į kambarį? – paklausė ji. – Būtų neblogai nusiprausti.
– Tavo bagažas jau kambaryje, – atsakė Karolina stovėdama tarpduryje. – Aišku, kad norėtum nusiprausti. Ateik, parodysiu kur.
Prieš penkias minutes Eva nebūtų norėjusi pasilikti dviese su Karolina Karmišel.
Dabar tai atrodė tobulas išsigelbėjimas.
Loganas žiūrėjo, kaip ji išeina, jis negalėjo susilaikyti. Prisiminė tą eiseną, tas kojas, prisiminė trūksmingus maldavimus, kai ji nuoga laukdama gulėjo ant lovos. Prisiminė akimirkas, kai buvo su ja; šaižų savo kvėpavimą, degančias savo mintis. Kad ir kiek kartų ją paėmė, nebuvo gana. Kad ir ko ji norėjo, kada to norėjo, jis neįžvelgė pavojaus jai duodamas tai, ko ji prašė, kol stalas po jais sulūžo ir Angė krisdama prasiskėlė galvą į nulūžusią stalo koją.
– Man viskas gerai, – pasakė ji ir vis kartojo: – Loganai, viskas gerai.
Po vienuolikos metų jis dar prisiminė šiltą lipnų kraują, bėgantį per Angės veidą, bėgantį per jos rankas, kai jis bandė išsiaiškinti, ar ji smarkiai sužeista. Būtent tas prisiminimas įsirėžė į sielą.
– Nelaimingas atsitikimas, – ligoninėje paaiškino ji gydytojui, kai tas susiuvo žaizdą ir paliepė seselėms nuvalyti jos veidą. – Parkritau.
Seselės atsegė Angės marškinių apykaklę, kad nušluostytų kraują, ir ant odos pasimatė mėlynės, senos ir naujos, užjaučiantis seselės žvilgsnis suledėjo, kai ji pasisuko į Loganą ir tarė:
– Atsiprašau. Ar negalėtumėte palaukti už durų?
Loganas pametė savo pietus nutekamajame vamzdyje pakeliui į mašiną, svirduliuodamas nuo kraujo ant savo rankų – nesvarbu, nelaimingas atsitikimas tai ar ne, tai jo kaltė, visa kaltė.
Koks tėvas, toks ir sūnus.
Jokio prakeikto susitvardymo.
Angė nežinojo, kad jis Makso brolis, sužinojo tik dabar.
Loganas tikėjosi, kad niekas daugiau negalėjo sukelti tokios siaubingos baimės, lyg tai būtų planuota. Ar po to sukilusio priešiškumo.
– Tai kaip viskas buvo? – paklausė Loganas, menkai slepiamas kaltinimas buvo stipresnis už ramią prigimtį. – Tu ir Eva.
– Tikrai ją vesi?
Ar tu ją myli? – tai jis turėjo omenyje.
Ar miegi su ja? Ar ji rėkia su tavimi taip, kaip rėkė su manimi?
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.