– Tučtuojau, – guviai tarė ji ir po septynių sekundžių įžengė į kabinetą nešina bloknotu.
– Sėskis, – tarė Brendonas stodamasis. Nesiryžo dar kartą žvilgtelėti į jos kojas. Velniai rautų, jei taip ir toliau, nieko nebus. – Mums reikia pasikalbėti.
– Kas nutiko? – nerimastingai paklausė Kelė.
– Paklausyk, mes visada vienas kitam buvome atviri, ar ne?
– Taip, – atsargiai pratarė ji.
– Kaip žinai, visiškai tavimi pasitikiu.
– Brendonai, aš tai žinau ir pati galėčiau pasakyti tą patį.
– Gerai, – tarė jis svarstydamas, ką daryti toliau. – Gerai.
Kas dabar? Jam dar niekada nebuvo pritrūkę žodžių. Vos pažvelgęs į ją turėjo nusisukti. Kada ji tapo tokia graži? Jis pažinojo moteris. Jam patiko moterys. Jis joms taip pat patiko. Gal net būtų galima sakyti, kad turėjo uoslę moterims. Tai kodėl anksčiau nesuprato, kokia Kelė patraukli? Gal buvo aklas?
– Brendonai, – lėtai kreipėsi ji. – Tu nepatenkintas mano darbu?
– Ką? Ne.
– Ar man išvykus Dženė gerai dirbo?
– Taip, gerai. Bet reikalas ne tas.
– Gerai, nes nenorėčiau…
– Paklausyk, Kele, – pertraukė ją Brendonas. – Per atostogas tau kas nors atsitiko?
Ji nustėro.
– Ne, kodėl atrodo, kad…
– Tai su kuo susiję šie pokyčiai? – rėžė jis. – Kam tau to reikia?
– Dėl to mane pasišaukei?
– Taip. – Tačiau jis neketino prasitarti, kaip kvailai jautėsi užvesdamas šį pokalbį. Vis dėlto jam knietėjo sužinoti. – Kodėl tau prireikė gražintis…
Kelė prisimerkė.
– Gražintis?
– Na, taip. Na, puoštis ir… velniai rautų.
– Kas čia bloga, kad noriu atrodyti patraukliai?
– Aš taip nesakiau.
– Persistengiau? Makiažo konsultantė pamokė mane, bet aš dar mažai išmanau. Mėginu įvairius variantus. – Jai kilstelėjus veidą sužvilgo lūpos. – Sakyk atvirai. Per daug pasidažiau?
– Dėl Dievo meilės, ne, viskas gerai.
Pernelyg gerai, – pagalvojo Brendonas, bet nutylėjo.
– Stengiesi būti mandagus, tačiau netikiu tavimi. Prisimenu, kaip žiūrėjai į mane, kai šį rytą įėjau…
– Ką? Ne.
Po šimts, – galvojo jis. Nejaugi ji dabar pravirks? Anksčiau niekada neverkdavo.
– Pamaniau, kas čia tokio. Dėl Dievo meilės, kitos moterys dažosi, kodėl aš negalėčiau? – Kelė pašoko nuo kėdės. Dabar ji žingsniavo po kambarį. – Tikėjausi, kad viską darau subtiliai. Atrodau kaip kvailė?
– Ne, tu…
– Rėžk atvirai.
– Aš ir sakau atvirai…
– Iš pat pradžių tai buvo netikusi mintis, – sumurmėjo ji ir iškvėpusi orą atsirėmė į sieną. – Galiu atlikti sunkiausius skaičiavimus atmintinai, bet nieko neišmanau apie viliojimo meną.
Viliojimo meną? Brendonas pajuto, kad jam sugniaužė kažkur saulės rezginio srityje, ir nebežinojo, kaip elgtis.
– Kokia gėda, – sudejavo ji.
– Visai ne, – patikino jis vildamasis, kad sugalvos pasakyti ką nors išmintinga. Tačiau nesugalvojo.
– Ką gi man dabar daryti? Turiu tik savaitę… O Dieve! – Valandėlę ji užsidengė akis, paskui įsispoksojo į lubas. Galiausiai, susikryžiavusi ant krūtinės rankas, ėmė kulniuku barbenti į grindis. – Kodėl buvau tokia kvaila?
Priėjęs Brendonas čiupo ją už pečių.
– Liaukis. Tu – vienas protingiausių mano pažįstamų žmonių.
Patempusi putlią apatinę lūpą, Kelė pakėlė akis į jį.
– Gal išmanau apie verslą, bet tik ne apie meilę.
Na, gerai, jai galvoje sukosi viliojimo menas ir meilė. Staiga Brendonas susigriebė ir pats apie tai mąstantis. Klausimas – kodėl? Per jųdviejų pažinties metus Kelė nė sykio nebuvo užsiminusi apie jokį širdies draugą. O štai dabar lyg niekur nieko pasikeitė, kad suviliotų kažkokį vaikiną? Ką gi? Ar Brendonas jį pažįsta? Ar jis vertas Kelės?
– Ką tu mėgini suvilioti? – atsargiai pasiteiravo jis.
Raukydamasi ji spoksojo į sutvarkytus savo nagus.
– Rodžerį. Buvusį savo vaikiną. Tačiau iš pat pradžių buvo aišku, kad nieko neišdegs.
Rodžerį? Po velnių, kas tas Rodžeris? Nors ir kaip būtų keista, Brendonui teko pripažinti, jog sužinojęs, kad Kelės taikinys yra ne jis, nusivylė, užuot pajutęs palengvėjimą. Kita vertus, niekada ir nebūtų leidęs, kad tarp jų kas nors užsimegztų. Bet vis tiek, apie ką, po velnių, ji tauškia?
– Kas tas Rodžeris? – garsiai paklausė jis.
– Ką tik sakiau. Buvęs mano vaikinas. Jo vardas – Rodžeris Hemstedas. – Atsitraukusi nuo Brendono, ji nužingsniavo prie kėdės. – Išsiskyrėme prieš kelerius metus ir nuo tada nesimatėme.
– Prieš kiek laiko išsiskyrėte?
– Beveik penkerius metus.
– Maždaug tada pradėjai čia dirbti.
– Tiesa. – Atrėmusi alkūnę į ranktūrį, Kelė pažvelgė drąsiai šypsodamasi. – Kai su Rodžeriu išsiskyrėme, nebegalėjau gyventi tame pačiame miestelyje, kur visi pažįstami sekė kiekvieną mano kvėptelėjimą. Nusprendžiau išvykti kuo toliau nuo namų, ieškojau darbo Kalifornijoje ir radau šį.
– Džiaugiuosi, kad čia įsidarbinai, tačiau skyrybos, matyt, buvo audringos.
– Menkas malonumas, – pratarė ji, – bet susitvarkiau.
– Tikrai?
– Žinoma. – Kelė ryžtingai linktelėjo. – Praeitą mėnesį sužinojau, kad Rodžerio įmonės darbuotojai ilsėsis kaip tik čia. Ir jis atvyks kitą savaitę. – Giliai įkvėpusi atsiduso. – Norėjau jį išversti iš koto.
– Aišku, – prisėdęs ant stalo krašto tarstelėjo Brendonas ir pridūrė: – Jei bus nors kiek lengviau, galiu patikinti, kad tikrai išversi jį iš koto.
Ji žvelgė nepatikliai.
– Taip kalbi, nes stengiesi būti malonus.
– Aš visai nemalonus. Patikėk.
Kelė suraukė lūpas.
– Tikiu. Dažniausiai.
– Juk niekada nemeluoju, prisimeni?
– Tiesa, dažniausiai nemeluoji. Bent jau man.
Brendonas sukikeno.
– Nuo jūsų skyrybų praėjo penkeri metai ir nori padaryti tam tipeliui įspūdį.
Ji ryžtingai linktelėjo.
– Labai