Knygyne dirbanti studentės amžiaus mergaičiukė pasakė, kad jau laikas pradėti – ji grąžino Violetą iš apmąstymų. Prie vyriškio, sėdinčio paskutinėje eilėje.
Ne! Ji akimirksniu pasitaisė. Reikia grįžti prie kalbos, kurią paruošė patraukliam vyriškiui paskutinėje eilėje.
Ne! Kalbą rašė visiems, kurie šiandien atėjo pirkti jos knygos: skubiai suskaičiavo, vietų skaičių padaugino iš eilių skaičiaus, pridėjo dar penkiolika stovinčiųjų ir iš viso išėjo… atmintyje šeši, pridėjo aštuonis… Maždaug penkiasdešimt du žmonės atėjo įsigyti jos knygos. Oho.
Puikumėlis. Ji jau užuodė vijoklius.
Dvidešimt minučių kalbėjo apie pasirinktą ir pirmiau minėtą filosofiją apie moteris, atsakingas už savo seksualumą ir nuostabų neįpareigojantį seksą. Paskui paklausė: ar fiziniai dalykai gali būti glaudžiai susiję su jausmais, tokiais kaip meilė, ir būti visa ko viršukalnė?
Vengė kalbėti apie savo patirtį, nes, pirma, ji saugojo savo privatumą, antra, nemanė, kad kam nors galėtų būti įdomi vargana ir apgailėtina jos biografija. Tad sutelkė dėmesį į savo knygos veikėjos Roksanos motyvaciją, tikslus ir kelionę. Pasakojo, kad bet kuris vyras, tapęs Roksanos klientu, simbolizuoja skirtingas žmonių savybes, o veikėjos atsivėrimas atskleidžia jos tobulėjimą.
O Dieve, ji nuostabi.
Iš tiesų Violeta, oi, Reiven išdėstė knygos skyrius taip, kad visi, išskyrus pirmąjį (kuriame Roksaną pasamdo Čikagos ponia Izabelė, įkūnijanti sekso apsėstą visuomenę ir skatinanti vartotojiškumą) – pavadinti veikėjos klientų vardais. Tarp jų yra uždarasis Maiklas, simbolizuojantis Roksanos norą atsikratyti suvaržymų. Nepalenkiamasis Viljamas, kuris įrodo, kad laikytis taisyklių – ne visada blogai. Uoliai besimokantis Natanielis uždega noru siekti žinių, nerūpestingasis Džekas padeda atrasti gebėjimą džiaugtis. Jie visi – nereikia nė sakyti – yra nepakartojami meilužiai, dovanojantys Roksanai svaigius orgazmus.
Knygos kulminacija – paskutiniojo skyriaus vyrukas Etanas. Šis vyras simbolizuoja idealą; tik jis sugeba Roksanai suteikti tai, ko negali kiti, jis veda merginą ne tik į sekso, bet ir jausmų platybes, kurios… Na, jei sąžiningai, neegzistuoja. Nebent tik grožinėje literatūroje. Etanas yra labai vyriškas, bet gerbia moters stiprybę, norus ir nepriklausomybę.
Kažin, ar taip galėtų būti tikrovėje.
Baigusi kalbą Violeta-Reiven leido klausti, todėl pakilo miškas rankų. Išskyrus vyriškį iš galo, nors ji pastebėjo, kad jis tik dar atidžiau ją tyrinėja. Tiesą pasakius, atrodė, kad jo atidumas virto kažkuo panašiu į pyktį, nes nepakartojamos mėlynos akys į ją žiūrėdamos prisimerkė, o putlių goslių lūpų kampučiai nusileido. Ji neturėjo nė menkiausio supratimo, kodėl jis taip reaguoja į jos kalbą, nors žodžiai buvo užtektinai įžvalgūs, todėl Violeta pasisuko į moterį, sėdinčią šalia jo ir iškėlusią ranką.
– Prašom jūs, – šypsodama pasakė ji ir mostelėjo į pražilusią apskrito veiduko septyniasdešimties ar aštuoniasdešimties metų senutę.
Ji šypsodama atsistojo – tokia šypsena Violetai atrodė šilta ir kėlė ilgesį, nes moteris buvo panaši į močiutę, kurią mergina įsivaizdavo savo svajonėse, kai buvo maža mergaitė. Ji buvo panaši į močiutę, kepančią bandeles ir adančią kojines bei kartojančią O mano vargeli ir dėvinčią nertinius su arklių aplikacijomis.
– Ar tiesa, – saldžiu švelniu balsu prakalbo moteris, – kad jūs išradote sekso pozą, kuri vadinasi Pasilenkęs ir išsiskėtusi?
O mano vargeli. Violeta stengėsi likti tvirta. Aišku, kad tokio amžiaus moteris Violetą-Reiven palaikė pagrindine knygos veikėja, o ne autore.
– Hm, ne, – atsakė ji. – Ne aš. O mano knygos veikėja Roksana.
Močiutės antakiai pakilo – ji sutriko.
– Bet aš maniau, kad jūs ir esate Roksana.
– Ne, ponia, – atsakė Violeta. – Aš esu, hm, Reiven.
– Bet ar ne jūs parašėte knygą?
– Taip, bet…
– Juk tai prostitutės memuarai.
– Taip, bet…
– Vadinasi, jūs išradote tą pozą.
– Ne, aš…
– Aš noriu sužinoti, – įsiterpė tamsiaplaukė, laikanti kūdikį, – kaip veikia šaltmėčių likeris. Ar jūs gėrėte jį, prieš atlikdama oralinį aktą su savo klientais, ar naudojote jį išoriškai?
Violetą išgąsdino klausime nuskambėjęs asmeninis įvardis. Likerio ji niekada nebandė. Kodėl ta jaunutė moteris mano kitaip?
– Iš tikrųjų aš niekada…
Bet, jai nespėjus pasakyti, atsistojo studentiško amžiaus mergina, blondinė su mažais juodais akinukais, ir tarė:
– Mes su draugu ketiname vasarą praleisti Italijoje. Ar galite daugiau papasakoti apie sekso klubą, į kurį jus Milane vedėsi Frančeskas?
Violeta išsižiojo, bet nutylėjo. Pagaliau ji pradėjo suprasti. Visi, kurie uždavinėjo klausimus, manė, kad ji yra pagrindinė knygos veikėja Roksana. Jie nesuvokė, kad knyga išgalvota. Nors istoriją reikia skaityti kaip atsiminimus, trumpa anotacija ant viršelio leido suprasti, kad tai yra romanas. Atsiliepimai buvo rašomi bet kurio periodinio leidinio grožinės literatūros skyriuje. Ką jau kalbėti apie tai, kad Roksanos nuotykiai buvo pagražinti ir niekas negalėtų pagalvoti, kad tai galėjo kam nors nutikti.
O gal galėtų?
Sekso klubas – klausimas apie Frančeską – priminė susirinkusiesiems tai, ko jie norėjo paklausti, nes, nekreipdama dėmesio į Violetos tylėjimą, minia užvertė ją šimtais klausimų. Ar Violeta tikrai mylėjosi su Sebastianu linksmuosiuose kalneliuose atrakcionų parke prie Knoto Berio fermos? Kokios buvo tikrosios priežastys, dėl kurių ji nesutiko su Kevino pornografija, kurios jis pageidavo? Kur pirko tarpkojį dengiančius apatinius su įsiūtu švilpuku, taip patikusiu Terensui?
Klausimai liejosi tol, kol minia pašėlo. Viskas tęsėsi tol, kol į knygyną įėjo jauna moteris ir įspūdingu valdingu balsu pareiškė, kad klausimų ir atsakymų dalis baigėsi, ir panelė Frenš mielai pasirašys knygoje, todėl visi turi tvarkingai stoti į eilę, jei nori turėti parašą ant Aukštakulniai, šampanas ir seksas. O varge!
Ne visi dalyviai sustojo į parašų eilę, bet dauguma – taip. Nors daugelis norėjo bent kelias minutėles su ja paplepėti apie knygą, knygyno darbuotoja rūpinosi, kad eilė judėtų ir kad Violetai neuždavinėtų per daug klausimų apie jai priskirtus Roksanos žygdarbius. Kai pasirašė paskutinėje knygoje – kai pažvelgė į tuščią stalą, rožių aromatas sumišo su glicinijos kvapu – ji kovojo su mėšlungiu, kuris sutraukė nuo rašymo, ir jautėsi visiškai išsekusi.
Deja, kai užsidėjo gudrutės kaukę ir ėmė įsivaizduoti, kaip grįš namo, persirengs purvinais džinsais ir marškinėliais ir pasileis per DVD grotuvą Kasablanką, kažkas ant stalo priešais ją numetė dar vieną knygos kopiją. Stipriai trinktelėjo. Išsigandusi Violeta pakėlė akis ir susidūrė su neįtikėtinomis, beveik permatomomis, žydromis akimis. Jos buvo toli gražu ne tik rimtos ir piktos, bet netgi įniršusios.
– Hm, sveiki, – išspaudė ji. – Aš, ak… Atleiskite. Nepastebėjau